Skaitytojas Vladas apstulbo plyname lauke, kuriame nėra medžių, išvydęs užtvanką iš paskutinių palei vandens griovį augančių krūmų. Skaitytojas Kęstutis iki šiol negali atsigauti aptikęs apie 40 jo nuosavame miške nuverstų ąžuoliukų. Čia taip pat pasidarbavo aštriadančiai bebrai.

Pradėjome skanauti bebrieną

Žemės Širvintų rajone, Kalnalaukio kaime turintis Vladas, pamatęs po žiemos patvinusį lietaus vandens griovį savo sklypo gale susimąstė: „Ar tik neatsiras bebrų?“. Tačiau tuoj pat nuvijo šią mintį, nes vietovė – plynas laukas be medžių – tikrai nebuvo „svajonių namai“ šiems gyvūnams.

Tačiau atvykęs kitą savaitgalį vyras pastebėjo nurėžtus krūmokšnius ir užtvenktą lietaus griovį. Išvydę jo atsiųstas nuotraukas GRYNAS.lt žurnalistai juokavo, kad bebrai tiesiog negalėjo ramiai praeiti pro neužtvenktą vandens telkinį. 
Kadangi vanduo griovyje atėjus vasarai nuseks, Vladas viliasi, jog ir bebrai jo žemėse neužsibus.

Lietuvos gamtos fondo direktorius Nerijus Zableckis neskubėjo teigti, jog bebrų populiacija yra labai stipriai išaugusi.

„Ką tikrai žinau – kad išaugo bebrų mėsos vartojimas. Žmonės pradėjo ir konservus gaminti, ir rūkyti bebro mėsą. Anksčiau jie nebuvo taip medžiojami, tiesiog nebuvo patrauklus medžioklės objektas, nes ir surasti, ir nušauti juos buvo sunku. O dabar – bent jau aš pasiklausinėjęs kur Dzūkijoje nesunkiai galiu gauti bebro mėsos. Tai reiškia, kad įvyko, galima sakyti, kultūrinis lūžis. Europos sąjungos daugelyje šalių jie saugomi, tačiau pas mus – vilkams ir bebrams padaryta išimtis. Jie nėra taip intensyviai saugomi, nes tiesiog populiacijos didesnės“, - kalbėjo N. Zableckis.

Nebesuskaičiuoja žuvusių medžių nuostolių

Kitas esą nuo bebrų nukentėjęs skaitytojas - Kęstutis. Vyro miške, Širvintų rajono pakraštyje, Šmukštų kaime, bebrai pasidarbavo iš peties. Nors dalis šios teritorijos ties Ringautinės upeliu patenka į geomorfologinio draustinio zoną, čia ne tik nurėžta apie 30 anksčiau specialiai eilėmis susodintų ąžuolų, tačiau ir upeliukas užtvenktas bent 5-iose vietose. Vyras pasakoja, jog kelerius metus bebrais džiaugėsi ir stengėsi netrukdyti jų statybų darbų.

„Prieš penkerius metus upelyje įsiveisė bebrai. Tuo metu apsidžiaugėme savo teritorijoje sulaukę naujų gyventojų. Kelis pastaruosius metus bebrai statė užtvankas, tačiau joms naudodavo medžius, kurių nebuvo gaila – alksnius, gluosnius, įvairius krūmus. Buvo nuvertę ir keletą ąžuoliukų, tačiau kai Ringautinės šlaituose jų buvo keli šimtai, tų dviejų ar trijų nebuvo labai gaila,“ - pradeda pasakoti Kęstutis.

Užtvanka po užtvankos ir per penkerius metus Ringautinėje iškilo penkios užtvankos. Vasarą išdžiūstantis upelis virto keliais dideliais tvenkiniais.„Užtvenktame upelyje pakilo vanduo, buvo apsemtos ir vertingų medžių šaknys, todėl kelios kelių dešimtmečių amžiaus eglės tiesiog žuvo. Jau praėjusį pavasarį susimąstėme, ką daryti, kad bebrai negadintų vertingų medžių, tačiau jokio sprendimo taip ir nepriėmėme. Atvykę į Šmukštus šį pavasarį apstulbome. Bebrai buvo nuvertę apie 40 ąžuolų (maždau 30-ies metų amžiaus medžiai), kelias senas drebules, apgraužė seną ąžuolą, tačiau jo nuversti nesugebėjo. Kadangi apgraužti ir nuversti medžiai augo aukščiau ant šlaito, bebrai jų užtvankai tvirtinti nepanaudojo“, - piktinosi bebrų besotiškumu miško savininkas.

Apvynioti tinkleliu kelis šimtus ąžuolų?

Kęstutis buvo skaitęs, jog pavasarį bebrai būna itin išalkę, tad medžius patariama apsukti metaliniu tinkleliu. Tačiau šiuo atveju teritorijoje auga ne 20, o keli šimtai ąžuolų, taigi vyras nemato galimybės patarimu pasinaudoti.Po tokių „kaimynų“ darbų vyras supyko: „Nusprendėme išardyti visas penkias užtvankas. Tą ketiname daryti kitą savaitgalį. Jeigu bebrai jas vėl tvirtins, ardysime tol, kol jie susiras sau kitą vietą“, - kalbėjo ryžtingai nusiteikęs Kęstutis J.

Jis neplanuoja kviesti medžiotojų, nes abejoja, ar jiems pavyktų sumedžioti visus čia įsikūrusius bebrus. O likus keliems gyvūnams rizika didingiems medžiams išliktų. Kęstutis taip pat abejoja, ar kuris medžiotojas specialiai važiuotų į šią teritoriją.

Bebrai gamtai - ir riestainis, ir botagas

Vyras pastebėjo, kad ir žmonės ne itin myli bebrus. Ardomos jų užtvankos, į pagalbą kviečiami medžiotojai.

Jis irgi stebėjosi Kęstučio J. miške pasidarbavusių bebrų veiklos mastais.„Kiek ąžuolų nugraužė? 40? Turbūt tai buvo jaunesni medeliai? Nesu girdėjęs, kad bebras nugraužtų didelį ąžuolą. Jei čia buvo 20-30 metų medeliai – dar gana jauni. Manau, taip bebrai elgiasi, nes nėra ko ėsti. Teritorijoje nėra minkštesnių lapuočių. Bebrai kartais išverčia ir pušį, kas irgi labai neįprasta. Kas reguliuoja jų populiaciją? Kai yra daugiau bebrų, daugiau jų medžioja ir mūsų plėšrūnai – vilkai,“ - teigė Lietuvos gamtos fondo vadovas.Jis negalėjo vienpusiškai atsakyti, ar bebrai gamtai padaro naudos, ar labiau kenkia. 

„Iš vienos pusės – taip, jie žaloja gamtą, kartais užtvenkdami upes, užliedami svarbias pievas, tokiu būdu išnaikindami dalį biologinės įvairovės toje vietoje, - svarstė N. Zableckis. - Tačiau apskritai jie yra teigiamas gamtos veiksnys. Jie sukuria šlapžemes, tokiu būdu kai kuriose vietose atkuria ekosistemas. Gamtosaugininkai kartais kaltinami „milijonų skandinimu pelkėse“ - nes siekia jas saugoti, atkurti. O štai bebrai tai atlieka nemokamai! Bėda ta, kad ne visuomet ten, kur reikia.“

Nuo bebrų išdaigų gelbsti ir šoviniai, ir vamzdžiai

N. Zableckis prisiminė girdėjęs, jog Žuvinto biosferos rezervate mažyliai bebriukai netgi specialiai saugomi nuo čia pat gyvenančių pilkių. Mat mažieji dar nemoka suręsti tvirtų slaptaviečių - vilkai jas lengvai sugriauna ir sugauna jauniklius. Gamtos fondo vadovo nuomone, racionalus bebrų populiacijos reguliavimas yra būtinas.

„Keista matyti, kaip žmones ardo užtvankas, o bebrai jas per naktį pastato atgal. Tai tarsi kovojimas su vėjo malūnais. Jei toje vietoje užveisime daugiau plėšrūnų – vėl pasipils komentarai: „Kas atlygins ūkininkams išpjautus gyvulius?“. Nukentėtų ir gyvuliai, ir stirnos. Jei jau miško ar teritorijos savininkai labai nepatenkinti – reikėtų tiesiog pasikviesti medžiotoją ir tiek“, - kalbėjo N. Zableckis.

Tačiau vyras prisimena skaitęs apie vienų išradingų žmonių sprendimą: įbedus į užtvanką susisiekiančių indų principu veikiantį vamzdį, vanduo iš aukščiau esančios telkinio dalies teka į žemesnę, ir vanduo nusenka. Tokio „technikos išradimo“ bebrai nesuvokia ir nemoka jo pašalinti.

„Praktiškai dar neišbandžiau, bet, manau, veikia“, - teigė N. Zableckis.

Bebrai dirba puikiai, bėda - ne ten, kur reikia

„Žinoma suprantu, kad ūkininkai, miškininkai iš savo žemių ar laukų siekia naudos ir tai, kad jų turima žemė virsta gamtininkų giriama ir vertinama šlapžeme – jų neguodžia. Saugomose teritorijose tokiu atveju galima siekti kompensacijos. Nesaugomose teritorijose... deja, niekas nepadės,“ - teigė jis.Gamtosaugininkas pripažino, kad pelkynų Lietuvoje daugėja. Tačiau negali tvirtinti, jog tai – vien bebrų darbas. Dažnai trūkinėja nuotekų drenažai, ir tuomet kyla ne tik pažliugusios žemės problema.

„Turime daug įvairių durpynų, aukštapelkių... Kaip gaila, kad bebrų negali nukreipti, kad jie dirbtų tą gamtotvarkos darbą. Nurodytum upelį – ten ir eitų tvenkti. Kai kurie durpynai, kurių Lietuvoje nemažai, dėl vandens stokos, dėl to, kad kažkada buvo nusausinti – degraduoja, išskiria į atmosferą anglies dvideginį, didina klimato kaitos efektą. Taigi jei iš vienos pusės pelkių daugėja, kita vertus, mes prarandame tas vertingas, gamtines vertybes iki šių dienų išlaikiusias pelkes. 82 proc. saugomų teritorijų būklė nuolat blogėja. Taigi... gal tegu tie bebrai tvenkia tuos upelius ir kuria pelkes“, - padarė išvadą Lietuvos gamtos fondo direktorius.