Kuršių nerijos kopų smėlyje vasarą buvo galima pastebėti besišildantį vikrųjį driežą (lot. lacerta agilis).

Tačiau pajutę menkiausią pavojų, jie vikriai sprukdavo. Gamtininkai teigia, jog galime pasidžiaugti juos pamatę, nes Europoje šie driežai vis rečiau sutinkami, jie nyksta, nes vis mažiau lieka vietų, kurios tinkamos jiems gyventi.

Gyvena vikrusis driežas ten, kur daug saulės, o dirva sausa ir smėlėta – tokios vietos geriausios driežiškam „lizdui“ sukurti ir kiaušinius dėti.

Poravimosi metu patinėlių oda ryškiai pažaliuoja ir jie grumiasi, stumdosi dėl patelių dėmesio.

Atėjus laikui, driežienė išrausia nedideles duobutes, padeda 4–15 kiaušinėlių, užkasa juos šiltu smėliu ir sprunka savais reikalais.

Jei vasara šilta (plius 21–24 laipsnių Celsijaus), driežiukai išsirita per du mėnesius. Jie būna apie 5–6 cm ilgio.

Saulės išperintų driežiukų laukia nelengva gyvenimo pradžia, kad netaptų grobiu, turi saugotis ne tik paukščių, varlių, žalčių ar kokių žvėriūkščių, bet ir savo tėvų.

Anot gamtininkų, driežai nepažįsta savo vaikų, nes jų neperino, neglobojo, o paliko saulei auginti, taigi kanibalizmas tarp šių roplių yra norma.

Dažniausiai driežiukams pavyksta pasprukti plėšrių giminaičių nasruose palikus tik besiraitančią uodegą.

Štai ir praverčia vikriojo driežo gebėjimas nusilaužti uodegą ir vėliau ją vėl atsiauginti.

Subręsta jaunikliai po pusantrų ar dvejų metų, o išgyventi gali iki 12 metų.

Na, o rudenį, atvėsus orams, driežai pradeda ieškoti vietos, kur galėtų saugiai peržiemoti.

Žiemojimo urvelius išsikasa patys, įsitaiso apleistose pelių buveinėse ar glaudžiasi plyšiuose iki kito šiltojo sezono.