Žemaitijoje gyvenantis Vidmantas Šiaulys patyrė tai, ką net sunku įsivaizduoti – susidūrė su žaibu ne vieną, o du kartus.

„Taip išėjo, kad per kaminą įlindo, nes ir kaminas, ir krosnis sugriauta. Įdomu, kaip ten viskas vyko, kad nepadegė namo. Jeigu būtų namą padegę, tai aš jau čia nekalbėčiau“, – svarstė V. Šiaulys.

Vyras tik per stebuklą liko gyvas, o tiksliau buvo ištrauktas iš močiutės rankų, kuri, deja, neišgyveno. Tokia dramatiška šeimos istorija įvyko maždaug prieš 60 metų.

„Aš kažkur ties jos krūtine buvau prispaustas, ji laikė mane glėbyje ir vaikštinėjo po kambarį, nes jo viduryje buvo nugriuvusi. Aš atsidūriau ligoninėje, buvo nudeginta krūtinė ir ranka“, – prisiminė vyras.

Nors sakoma, kad žaibas antrą kartą į tą pačią vietą netrenkia, tačiau V. Šiaulio ir stichijos antroji akistata įvyko po maždaug 30-ies metų.

„Grįžtame namo pro mišką, lietus ir staiga griaustinis didelis akimirksniu lygtai pakėlė nuo žemės, kulnus pakuteno ir per kojas kirto“, – pasakojo jis.

Vyras, matyt, neatsitiktinai pasirinko elektriko profesiją. Dabar juokauja – gal su žaibais teks susidurti ir dar kartą, o baimės nėra, sako, gražu žiūrėti, kaip jie sminga į žemę.

„Žaibas – labai stipraus elektrinio lauko iškrova. Žaibai gali būti debesies viduje, taip pat gali būti tarp debesies ir žemės ir kryptimi iš debesies į žemę. Pats pavojingiausias yra iš žemės į debesį“, – aiškino „Vilnius Tech“ fotoelektros technologijų laboratorijos vadovas Artūras Jukna.

Įprastai žaibai trenkia į aukštesnius objektus, pavyzdžiui, bokštus ar medžius, tad per audrą nereikėtų šalia jų ieškoti užuovėjos.

„Lapuočiai medžiai patiria daugiau žaibo išlydžių nei spygliuočiai“, – sakė UAB „Ežiukai“ direktoriaus pavaduotojas gamybai Kęstutis Kvietkauskas.

Žaibo smūgis, anot medikų, gali pažeisti vidaus organus, raumenis, sulaužyti kaulus, pažeisti stuburą. Pažeidus smegenis jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, žmogus pradeda dusti. 

Visa laimė – tokie atvejai reti, o laiku suteikus pagalbą dažniausiai žmonės išgyvena. Žuvusiųjų per pastarąjį dešimtmetį – vienetai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Sakoma, kad žaibus pritraukia įvairūs judantys objektai ar skersvėjai. Žaibuojant geriau nevaikščioti, nebėgioti ar nevažiuoti dviračiu. Perkūniją geriau pralaukti ramiai, atsitūpus žemesnėje vietoje. Vandens telkiniai taip pat yra laidūs elektrai ir neretai pritraukia žaibus“, – teigė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovas Aurimas Gudžiauskas.

Besimaudantiems ar plaukiantiems valtimis reikėtų kuo skubiau trauktis į krantą, slėptis žemiausioje vietoje arba gultis ant žemės.

Ugniagesiai kiekvienais metais sulaukia pranešimų dėl stichijos žalos.

„Šiemet jau sulaukėme septyniolikos tokių iškvietimų, kuomet žaibai sukėlė gaisrus. Dažniausiai nukentėjo gyvenamieji namai – net aštuonis kartus, antroje vietoje yra ūkiniai pastatai, trečioje – atviros teritorijos – užsidega miškai, medžiai arba laukai“, – aiškino A. Gudžiauskas.

Daugiabučių gyventojai saugesni, tačiau žmonės turėtų pasirūpinti elektros prietaisais – juos ištraukti iš elektros lizdų.

Įprastai pastatus saugo žaibolaidžiai, bet specialistai 100 proc. apsaugos negarantuoja.

Mokslininkams iki galo dar nėra pažįstami rečiau gamtoje sutinkami kamuoliniai žaibai.

„Kamuolinis žaibas – vienas iš įdomiausių reiškinių. Jis kol kas nėra iki galo aiškus“, – kalbėjo A. Jukna.

Teigiama, kad toks ugnies kamuolys gali judėti bėgančio žmogaus greičiu.

„Jis juda link mažesnio slėgio zonos, tai, turbūt, didžiausias pavojus būtų, jeigu žmogus išvydęs tokį kamuolinį žaibą imtų judėti, taip paskui save palikdamas praretinto oro šleifą, kuris vilioja kamuolinį žaibą paskui save“, – aiškino A. Jukna.

Dėl savo mistiškumo už žmogų galingesni gamtos reiškiniai vilioja entuziastus žaibų medžiotojus. Specialistai viliasi, gal gamtą kada ir pavyks pažaboti.

„Žaibų medžiotojai tą daro dėl energijos saugojimo. Tikriausiai daug kas norėtų tą padaryti, bet, kiek žinau, dar nėra to padarę. Tikėkimės, kad ateityje ir mokslininkai kažką šituo klausimu sugalvos“, – sakė K. Kvietkauskas.