Ne arklys, o žirgas

Kai sustojome prie didžiulės pakaunės ūkininko Vido Kūloko sodybos Žiegždrių kaime, pasigirdo prie sportinio tipo brikelės pririšto šuns lojimas, sužvingo įkinkytas nedidelio ūgio arklys. "Ar daug tokių gražuolių arkliukų turite?", – pasidomėjome. "Nevadinkite žirgo arkliu, – perspėjo V.Kūlokas. – Žodis žirgas yra kilęs nuo žodžio apžergti, t.y. joti, o arklys yra tas, kuris dirba įvairius lauko darbus. Aš su savo žemaitukų veislės žirgais tik važinėju, o dukra Neringa jodinėja ir moko tai daryti kitus. Prašau, lipkite į brikelę – žemaitukas Palšis nekantrauja drauge su malamutų veislės mišrūnu Arčiu išvažiuoti į laukus – ten pamatysite daugiau žemaitukų."

Išvažiuojant iš kiemo, už vielos tinklu atskirtos jo zonos kudakavo neįprastos išvaizdos vištos, lakstė sunerimę balandžiai, kalakutai, sparnais mosavo žąsys. Išvažiavus iš sodybos į laukus, tolumoje pasimatė didžiuliuose aptvaruose besiganantys V.Kuloko žirgai. Artėjant prie jų, Palšis staiga padidino tempą, pradėjo žvengti. Pasirodo, jis iš tolo užuodė kumeles Žestą ir Kulpę – grakščias, prižiūrėtas, su vėjyje plevėsuojančiais ilgais karčiais ir ilgomis uodegomis žemaitukes. Iš kur tokie jų ir Palšio vardai? Pasirodo, iš Lazdijų rajono kilęs V.Kulokas beveik visiems savo žirgams, išskyrus tuos, kuriuos pirko su ankstesniais jų vardais, parinko to karšto kaimų, ežerų ar upių pavadinimus: Krona, Kražė, Krosna, Kirsna, Tinklas, Tailokas, Kamenka, Trakas, Zapsė ir t.t. Tokiu būdu ūkininkas išreiškia pagarbą itin senai Lietuvos žemaitukų veislei, šalies istorijai.

Žvilgsnis į žemaitukų istoriją

"Šiandien didžiuojamės žemaitukais – viena seniausių naminių arklių veislių Europoje. Ši veislė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta XVI a., tačiau po trijų šimtmečių Lietuvoje paplitus iš Vakarų Europos atvežtų arklių veislėms, pradėta žemaitukus su jomis poruoti. Grynaveisliai žemaitukai ėmė sparčiai nykti. Šį procesą sustabdė kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu, – aiškino Vidas Kūlokas. – Oginskiai populiarino žemaitukus ir tarp dvarininkų, ir tarp valstiečių, rengė parodas."

Šiandien didžiuojamės žemaitukais – viena seniausių naminių arklių veislių Europoje.

Interneto platybėse galima rasti informacijos, kad Oginskiai 1881 m. įkūrė žemaitukų augintojų draugiją, kergimo punktus ir išgarsino šios veislės žirgus toli už Lietuvos ribų: 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje Bogdano Oginskio žirgyno kumelė Žaiba ir eržilas Hiršas buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Kerstutis – didžiuoju sidabro medaliu. Ištvermingus, nereiklius, didele fizine jėga garsėjančius žemaitukus noriai pirko latviai, belgai, anglai, vokiečiai, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žemaitukų žirgynai vėl ėmė sparčiai nykti. Veislė atsigavo tik 1922 m., kai išlikę žirgai buvo surinkti į Plungės žirgyną. Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui garsiajame Gruzdžių žirgyne buvo telikęs vienas eržilas Erelis. Po karo selekcininkų pastangomis veislė buvo atkurta. 1985 m. Lietuvoje buvo daugiau nei 11 tūkst. žemaitukų. Sovietmečiu eržilas Gipsas pasiekė visos SSRS rekordą – du kilometrus su puspenktos tonos kroviniu įveikė per 14 min. 04 sek. Bet grįžkime į V.Kūloko žirgyną, kur aptikome ne vieną ypatingą žemaituką.

Dalyvavo grožio konkurse

Palšiui draugiškai bėgant drauge su Arčiu, brikelė pasišokinėdama dardėjo lauko keliu, kartais pataikydama į netikėtas duobes. Keliu bėgantį Palšį žirgų aptvaro pakraščiu lydėjo pirmoji ūkininko įsigyta kumelė Kulpė – yra tokiu pavadinimu upelis prie Šiaulių. Beje, visi žemaitukai Lietuvoje turi lietuviškus vardus – tai visų jų augintojų pagarbus požiūris į seną lietuvišką veislę, kurią, pripažintą saugotiną tarptautiniu mastu, siūloma įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

O, koks nenusakomos spalvos gražuolis žirgas pasirodė atokioje nuo kelio ganykloje! Tai bulanos spalvos Pertakas, kurio vardas kilęs nuo vieno Dzūkijos ežero. O štai ūkininko gimtojo kaimo pavadinimas Verstaminas dar neprilipo nė vienam žirgui. Gal todėl, kad sunkokai ištariamas, ilgas. O štai ir išdidusis gražuolis vardu Tinklas, gimęs Vilniaus žirgyne. Nereikia stebėtis, kad žirgas išdidus – jis turi daugiau palikuonių nei visi kiti V.Kuloko eržilai. Beje, Tinklas dalyvavo visų veislių žirgų grožio konkurse – vaikščiojo ant specialaus podiumo, įrengto ne tik vilniečių pamėgto restorano "Belmontas" ištaigingoje salėje. Tad žirgas turi pagrindo jaustis išdidus.

Ištvermingumo karaliai

"Mano žirgai noriai dalyvauja ir istorinių kovų rekonstrukcijose, kur pasimėgaudami tampo patrankas, nes žemaitukai nebijo sunkaus darbo. Antai su žirgu Pertaku esu važiavęs 80 km žirgų žemaitukų jojimo ir važiavimo ištvermės turnyre "Jotvingių taurė". Tokiose varžybose sustojama du tris kartus. Kiekvieno sustojimo metu žirgui leidžiama 20 min. pailsėti. Jei per tą laiką žirgo širdies ritmas netampa normalus, gyvūnas nebegali dalyvauti tolesniame varžybų etape. Beje, ir su Palšiu esu dalyvavęs tokiose varžybose.

Pernai vasarą su ištverminguoju Palšiu aplankėme visus Lazdijų piliakalnius, sukorę per keturias dienas 320 km. Šiemet Palšis, įkinkytas į vežimą mediniais ratais, drauge su kitais žemaitukais dalyvavo Arklio muziejaus organizuotoje kelionėje iš Punsko į Anykščius. Ištvermingasis Palšis noriai dalyvauja ir karietinio važiavimo varžybose. Šiam tikslui turiu sportinę karietą. Pirkau ją Lenkijoje, nes Lietuvoje tokių niekas negamina. O jos praverčia žirgyne šiltuoju metų laiku, nes atsiranda vis daugiau norinčiųjų važiuoti tuoktis karietomis, o ne automobiliais. Žinoma, arabų veislės žirgai nuvežtų greičiau nei žemaitukai, bet tas greitis priklauso nuo atstumo – kuo jis ilgesnis, tuo ryškesnis tampa pagrindinis žemaituko pranašumas – ištvermė", – tvirtino Vidas. Ir tai gryna tiesa – žemaitukų žygyje iki Juodosios jūros dalyvavo ir Vido žirgas Aisetas, kuriuo jojo Vido dukra Neringa. Juodąją jūrą pasiekė ir kitas Vido žirgas – Tropikas.

Karčių ir uodegos svarba

Vido žirgyne šiuo metu yra 16 suaugusių žirgų. Su vienais jų jodinėja vaikai ir jų tėvai, atvykstantys į žirgyną pasimokyti joti, pabūti gryname ore gražios gamtos apsuptyje. Kiti žirgai dalyvauja įvairiuose renginiuose, varžybose ar tiesiog prižiūri savo sertifikuotą, aprūpintą kilmės dokumentais prieaugį. Kodėl Vidas nebijo tiek grynaveislių žirgų palikti ne vieną hektarą užimančiose ganyklose?

"Vienus žirgus gano elektrinis piemuo, kiti yra paprasčiausiai pririšami ganyklose. Per karščius jie ateina apsisaugoti nuo saulės po specialiai pastatyta pievose pastoge – rodos, imk patikusį žirgą ir veskis, tačiau visi jie yra ženklinti mikroschemomis, o vagys nemėgsta vogti tokių žirgų", – aiškino Vidas.

Važiuojant su Palšiu sportine brikele, į akis krito įkinkytas žirgo pauodegys. Pasirodo, tai yra efektyvi žirgo stabdymo priemonė, kurią Vidas pavadino stabdžiais. Į kitą klausimą, kodėl netrumpinami žemaitukų karčiai ir uodega, Vidas paaiškino: "Kad lengviau būtų vasarą apsiginti nuo įvairių kandžiojančių vabzdžių. Seniau Švedijoje, o ir Lietuvoje būdavo taip – jei atvažiuoji kur nors su žirgu ir paprašai paganyti jį ganykloje, už šią paslaugą patrumpintų uodegų žirgų savininkas mokėdavo mažiau. Kodėl? Todėl, kad trumpauodegis žirgas daugiau laiko skiria vabzdžiams baidyti, nei žolę ėsti. O jei dar ir karčiai būdavo patrumpinti, tai kaina už ganiavą būdavo visai menka."

Pertako fenomenas

V.Kūlokas vienas su dukra dirba didžiuliame 20 ha ūkyje. "Būna vienkartinių talkų, pavyzdžiui, nuimant avižas, tačiau visa kita iki šiol suspėjame patys. Pašaro žirgams auginu tik tiek, kiek jo gali prireikti – neparduodu. Žirgai nuo pavasario iki vėlyvo rudens ganosi pievose, o atėjus šalčiams, įkurdinu juos arklidėse. Tačiau tam, kad žirgai, anot Vido, žiemą neužsistovėtų, juos reikia nuolatos išjodinėti arba leisti parisnoti, pavyzdžiui, įkinkius į roges. O ir be viso to žiemą žirgai praleidžia daug laiko lauke – jie nebijo šalčio", – tvirtino V.Kūlokas, nukreipdamas Palšį su sportine brikele iš ekskursijos pas laukuose besiganančius žemaitukus į sodybos kiemą.

Ant sodybos kieme stovinčių arklidžių palangių matėsi daugybė žemaitukų laimėtų taurių ir kitokių apdovanojimų. Rodos, abejingai į tuos prizus ir įvažiavusią į kiemą brikelę pro užkardytą arklidės tarpdurį žvelgė Pertakas – čia gyvenančių Prapulto ir Kirsnos palikuonis. Tačiau vos priėjus šeimininkui prie tarpdurio, Pertakas atsistojo ant dviejų kojų. "Jis nenustygsta nė minutės vienoje vietoje. Drauge su Tinklu patenka į ištvermingiausių žemaitukų trejetuką Lietuvoje, – patikino Vidas. – Trečiasis gyvena Baisogalos žirgyne. Beje, Pertakas yra ne tik labai ištvermingas, bet ir tvirto būdo žirgas. Jis poroje važiuoja tik su jo paties pasirinktu žirgu, vardu Trakas, o visus kitus spardo. Nemyli jis ir Palšio, nors šis yra tikras jo brolis", – stebino žirgo elgesiu Vidas.

Mums paliekant sodybą, Pertakas atsistojo ant užpakalinių kojų – gal tokiu būdu atsisveikino su neprašytais svečiais, kurie džiaugėsi ne tik patirtais sodyboje įspūdžiais, bet ir žirgyno šeimininko V.Kūloko dovana – arbatai skirtais ginkmedžio lapais.