Augalija suteikia jėgų

Joniškio rajone gimusi Giedrė gyvenimo buvo atviliota net iki Kauno rajono, kur studijavo ir nuomojosi būstą. Kai aplinkybėms susiklosčius teko jį palikti, ėmė žvalgytis gyvenamojo namo su žemės sklypu. Pagrindiniai kriterijai – kad būtų arčiau miesto su tinkamu išsyk gyventi nameliu ir ne visiškame vienkiemyje.

Tinkamą variantą Jonavos rajone rado per pusmetį. „Namas buvo tvarkingas – galėjau iš karto kraustytis. Žemės taip pat priklausė nemažai – 32 arai. Norėjau ir dar daugiau, nes jau tada turėjau planų įkurti didelį parką“, – prisimena pašnekovė.

Vaikystę praleidusi vienkiemyje prie miško, Giedrė nebeįsivaizdavo gyvenimo mieste. „Užaugau gamtoje ir man jos reikėjo. Mieste jaučiau tarsi kokį slogutį: buvo per daug asfalto, per daug žmonių, per daug sutirštintų spalvų ir per mažai erdvės kvėpuoti, judėti, mąstyti, gilintis į save“, – vardija gyvenimo mieste minusus G.Adomaitytė.

Augalų, medžių buvimas šalia Giedrei suteikia jėgų, pripildo meilės ir įkvėpimo. Vis dėlto žmonių neatstoja. „Man reikia laiko įsigilinti į save. Todėl noriu ir žmonių, ir gerai jaučiuosi gyvendama viena. Kadangi mano namas priešpaskutinis gyvenvietėje – galima sakyti, kad gyvenu tarp žmonių, bet ir toliau nuo jų“, – pasakoja Giedrė.

Savo asmenybės pažinimui ji nori turėti pakankamai erdvės ir ta erdve tapo Palaimos sodas. Šiais metais, atvėrusi sodą ir lankytojams, mini ir dešimties metų sukaktį. „Tiek laiko jį kūriau. Ne visi kampai yra išbaigti, bet visada galima prie jų sugrįžti, pataisyti. Sodas man yra tarsi gyvas organizmas, visuomet atviras kaitai ir kūrybai. Tai mano gyvenimo būdas“, – paaiškina Palaimos sodo kūrėja.

Rašo sodo dienoraštį

Baigusi mokyklą Giedrė Žemės ūkio universiteto Agronomijos fakultete mokėsi namų ūkio technologijų specialybės su pedagogikos specializacija. Vėliau gavo edukologijos magistro diplomą. Kurį laiką darbavosi neformalaus ugdymo srityje.

Stilistika: savo sodą želdinių dizainerė vadina natūralistiniu, nes jis mėgina atkartoti pačią gamtą / K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Buvusi pedagogė prisipažįsta vienu momentu supratusi, kad viską toje srityje jau pasiekė. Išsisėmė. Gal net ir perdegė. Tuomet ėmė ieškoti kitų kelių save realizuoti. Vidiniai ieškojimai ir atradimai kuždėjo mintį, kad nori kurti sodą. Gražų sau ir kitiems. Pasidavusi nuojautai, įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją (KMAIK), kur baigė želdynų dizaino studijas. Nuo to laiko praėjo dešimt metų. „Lygiai tiek metų kūriau savo svajonių sodą Jonavos rajone. Žemė čia gera. Aplinkui daug jaunų ūkininkų, vystančių uogų, vaisių, daržovių verslus“, – sako Giedrė, nelabai linkusi į bendrystes. – Kai tik atsikrausčiau, nelabai į žmones ėjau. Tvarkiausi pati. Vėliau – kiek jų reikėjo, tiek ir atsirado.“

Nuo pat įkurtuvių Giedrė ėmė rašyti internetinį sodo dienoraštį. Pavadino jį stilingigėlynai.lt. Dėjo nuotraukas, kaip Palaimos sodas atrodė iš pradžių. „Dabar jis jau suaugęs! – su džiaugsmu šūkteli ji. – Pradėjau labai pamažu. Kai iš pedagogės tapau želdynų dizainere, dirbau firmoje. Kartu pradėjau kapstytis ir savo žemėse. Atsirado stimulas rašyti apie tai, ką darau. Smagu dalytis!“

Dirbdama kitiems, moteris po truputį judėjo savo tikslo link. Jos svajonė susidėjo iš trijų dalių: turėti savo sodą, planuoti laiką ir būti sau viršininke.

Labiausiai visi stebisi, kad viską sukūriau, pasodinau ir prižiūriu viena. Ką patariu žmonėms? Jei turite idėją – neabejokite: drąsiai imkite ir darykite!

Pradėjusi nuo darbo su kastuvu, dabar G.Adomaitytė jau projektuoja želdynus, veda mokymus. Kaip pati juokauja, sparčiai kyla karjeros laiptais – nuo fizinio darbo jau perėjo prie intelektualaus. „Jei reikia, pakonsultuoju žmones arba suprojektuoju jų sklype ką nors, žodžiu, esu sodo įrengimo dvasinė ir idėjinė vadovė“, – bando rasti savo veiklos apibūdinimą. Jei žmonėms reikia nedidelių gėlynų – susidoroja pati, jei didesnių – kviečiasi į pagalbą talkininkus.

Įkvepia sekėjus

Šiemet jau trečią vasarą Giedrė savo Palaimos sode rengia atvirų durų dienas. Kokių nuomonių ir atsiliepimų išgirdo? „Labiausiai visi stebisi, kad viską sukūriau, pasodinau ir prižiūriu viena. Ką patariu žmonėms? Jei turite idėją – neabejokite: drąsiai imkite ir darykite!“

Apželdintoja juokiasi, kad didžiausiu įkvėpimu žmonėms tampa faktas, kad, jei pavyko jai, vadinasi, turi pavykti ir jiems. Galbūt ne po metų. Ne viskas iš karto.

Giedrei sodo tobulinimo idėjos dažnai kinta dirbant. „Kartais viskas apsiverčia 180 laipsnių, bet nebūtinai išeina blogiau“, – skuba pridurti ji.

Kokia želdynų dizainerės vasaros diena? „Pagal asmenybės tipą esu vyturys ir labai priklausoma nuo saulės. Pabundu kokią penktą, vos saulei patekėjus, ir išsyk einu dirbti. Paprastai rytais galva geriau veikia, tai pasidarau visus kompiuterinius darbus. Vėliau, jei turiu užsakymų, važiuoju į sklypus pas klientus. Laiką planuoju taip, kad nenuskriausčiau nei savęs, nei kitų. Kadangi savoje sodyboje darbų turiu daug – tai pirma darau tai, kas šiuo metu svarbiausia“, – atskleidžia dienos rutiną Palaimos sodo savininkė ir priduria, kad dabar labiau užsiima ne naujų erdvių kūrimu, bet kūrybiška sodo priežiūra.

Žavisi paukščiais

Paklausta, ar savo gėlynais kvepiančiose valdose turi kokių nors augintinių, Giedrė pamini katiną. Jis čia gyvena nuo pat Palaimos sodo įkūrimo pradžios. Šįmet įsigijo dar tris vištas ir gaidį. „Kaip diena – taip trys kiaušiniai! – džiaugiasi ji. – Ko joms nedėti, jei laimingos vištos.“

Įsigijusi vištyčių, šeimininkė nusprendė jas prisijaukinti. Kai atidaro aptvarą, dedeklės sekioja paskui Giedrę ir leidžiasi laisvai paimamos ant rankų. „Malonus jausmas, kai paimi paukštį ant rankų ir jis nebėga – jaučiasi saugus“, – dalijasi mažais kaimo gyvenimo džiaugsmais G.Adomaitytė.

Pasak jos, iš visų gyvūnų didžiausią ryšį jaučia būtent su paukščiais. Vaikystėje jos tėvelių namuose būta vištų, ančių, žąsų, kalakutų.

„Mane domina ne tik naminiai paukščiai. Sodyboje turiu įrengusi laukinių paukščių girdyklų, tad į svečius atskrenda labai daug giesmininkų. Mėgstu juos stebėti, tyrinėti. Dalį jau atskiriu iš giesmių“, – džiaugiasi pasiekimais sodininkė.

Giedrė lankė Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) organizuotus kursus – norėjo pažinti Lietuvos miškų giesmininkus ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal giesmę. „Ėjau, klausiausi, fotografavau, ieškojau kompiuteryje, knygose. Žodžiu, buvau užvesta ant kelio, o paskui jau domėjausi pati. Kur tik eidavau – vis ausys skenuodavo paukščių treles ir bandydavo jas atskirti“, – pasakoja apie savarankiškas studijas.

Šiandien Giedrė sako laukianti gervių klykavimo, kuris skamba pamiškėje, maždaug už dviejų kilometrų nuo jos namų. Į Palaimos sodą atskrenda dagilių, dūminių ir paprastųjų raudonuodegių, dar kielė su medšarke, strazdų – juodųjų ir smilginių, čivylis, perintis kadagiuose.

Tvarka chaose

Palaimos sode esančiame rožyne randame ir mažosios architektūros statinių – arkų, suoliukų, jau minėtų paukščių girdyklėlių, atspindinčių romantiško stiliaus idėją.

Ar Giedrė save vadina romantike? „Mano braižui sode labiau tiktų kitas apibūdinimas. Vadinu jį natūralistiniu. Kodėl? Mano sodas atkartoja pačią gamtą. Iš pirmo žvilgsnio čia nėra jokios sistemos – rodos, viskas chaotiška, bet geriau pažiūrėjus ir tame chaose yra tvarka“, – aiškina profesionali želdinių dizainerė.

Anot jos, Palaimos sodas – tai ne stilistika, o būsena, pasiekta kuriant. Nors čia pasodinti augalai nėra laukiniai – visi suvežti iš Lietuvos medelynų – jų čia labai daug ir jie nesutvarkyti preciziškai.

„Mieliausias vaizdas ir pojūčiai sode būna anksti ryte ir vakare, kai augalų aromatas nusileidžia arčiau žemės ir išryškėja šešėliai. Tuomet visas sodas drauge su mano širdimi prisipildo saulės blyksnių gaivos“, – poetiškai prabyla Palaimos sodo kūrėja.

Patogu: šalia suolelio – laukinių paukščių girdyklėlė. Šioje vietoje Giedrė mėgsta stebėti savo sodo svečius – mažuosius giesmininkus /K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr. 

Sodas – ir maitintojas

Palaimos sodas kvepia ne tik rožynais, bet ir prieskoniniais augalais – levandomis, raudonėliais, čiobreliais, katžolėmis, šalavijais, monardomis, mėtomis.

Ką skanaus su vietiniais pagardais Giedrė gamina? Pasirodo, triūsti virtuvėje ji nemėgsta. „Kiek čia vienam žmogui tereikia? Vasarą man labiausiai patinka pakeliui kažką nusiskinti ir sugraužti. Šiuo metu maitinuosi abrikosais, šilauogėmis, pomidorais, agurkais, obuoliais. Būna – einu pro šalį, prisiskinu, pavalgau ir toliau dirbu“, – juokiasi prie puodų laiko negaištanti pašnekovė.

Vis dėlto kartais ji ima samtį į rankas ir verda naminių abrikosų džemą ar rudeniop sunokstančių cidonijų uogienę. Vienų dėl išorinio panašumo ir skonio vadinamos svarainiais, kiti sako, kad jos primena sulaukėjusių obelų vaisius.

Giedrei patinka eksperimentiniai augalai, taip pat… saldumynai. Tad kartais ima ir pasisaldina gyvenimą – išsikepa kokį pyragą su sodo vaisiais ar uogomis.

Iš prieskoninių žolelių G.Adomaitytė verda arbatas ir dėkoja Dievui, kad jaučiasi sveika. Dar prisipažįsta, kad domisi laukiniais valgomais ir vaistiniais augalais, kuriais gydosi, jei koks menkutis negalavimas užklumpa. Ypač vertina medetkas, žiemai visuomet prisidžiovina čiobrelių, ramunėlių žiedų ir mėtų lapų.

Pažinimo džiaugsmas

Paklausta, ar prie geros sveikatos prisideda ir gyvenimas gamtoje, Giedrė pritariamai linksi. Tačiau mano, kad didžiausią naudą jai duoda savo kūno ir dvasios poreikių stebėjimas.

„Kad iš ryto jausčiausi gerai, turiu nueiti miegoti iki 22 val., – sako ji ir priduria, kad noras labiau pažinti save atsirado sulig Palaimos sodo kūrimo pradžia. – Anksčiau ir skrandis dažniau streikuodavo, nes valgydavau tai, kas man per aštru ar netinkama. Kai ėmiau labiau stebėti save, priimti emocijas, žiūrėti mitybos, viskas susitvarkė.“

Dekoras: už kelių kilometrų nuo namų pagerbtos gervės – vienos mylimiausių Palaimos sodo kūrėjos paukščių / K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Daug kas šiais laikais pasvajoja apie gyvenimą gamtos apsuptyje, tik ar kiekvienam svajotojui ji tinka? Į šį klausimą Giedrė atsako dvejone, kad žmonės labai skirtingi. „Kiekvienas turi išsiaiškinti savo poreikius ir nuspręsti, ko jam labiausiai reikia. Kitas čia nepatars. Kadangi aš užaugau gamtoje, tai jaučiu jos poreikį. Gal kitas miesto žmogus – priešingai – bus neramus be veiksmo, civilizacijos?“ – svarsto ji ir pataria pradėti pratintis gamtą iš pradžių nuo savaitgalių.

Tiems, kurie svajoja kurti savo palaimos sodus, Giedrė turi paprastą patarimą: „Jei įsigijai žemės rėžį ar seną sodybą – vadinasi, esi šioks toks kūrėjas. Tuomet išlaisvink savo kūrybą ir pasitikėk savimi.“

Giedrė pataria aklai nepasikliauti taisyklėmis, o vadovautis savo nuojauta. Tiesa, prieš tai reikėtų nepamiršti gerai išsinagrinėti aplinkos ir vietos dirvožemio. Juk viena pagrindinių žmogui duotų Dievo dovanų – pažinimo džiaugsmas.