Pavasaris skuba. Nemanykime, kad jis ko nors nespėjo, kad turi pasitempti. Tiesiog saulė yra tokioje padėtyje, kad procesai turėtų būti panašūs į ankstyvąją vasarą. Kokia dar vasara – sakysite jūs. Juk šilumos, nors ir atseikėta, bet ne tiek, kiek mes trokštame. Mums atrodo, kad pavasaris galėtų dar neskubėti, nes veikti jam yra ką.

Brandusis pavasaris kupinas šviesos. Diena trunka daugiau kaip 16 valandų, ir net niūkią dieną jos mums yra pakankamai. Ne kiekvienas regi gimstančią dieną, saulėtekį ir pirmą dangaus raudonį, o vakare palydi saulę. Mes šviesiąją paros dalį suprantame savaip. Ko gero, per paprastai.

Gamtoje šviesa – visur esantis, kiekvieną ląstelę veikiantis faktorius. Ar matėte, kaip švieži uosių lapai atrodė vakar, užvakar ir kaip jie atrodo šiandien? Žalia spalva kasdien tamsėja, lapai standėja. Žinoma, lapo apsauginių paviršinių sluoksnių tvirtėjimas ir ypač pasidengimas vaškine danga yra dėsningas procesas. To reikia siekiant lapus apsaugoti nuo pažeidimų.

Tiesa, negelbsti ir tai. Jei netikite, dabar pabandykite surasti nors vieną sveiką, vabzdžių nepažeistą medžio ar krūmo lapelį. Gražūs, lygūs, neišvarpyti ir neapgraužti jie būna tik pirmas dienas. Paskui vabzdžiai ir ypač jų lervutės, vikšrai beregint pradeda naudoti. Jei augalai neturėtų apsauginių sluoksnių, nežinia, kiek jų galėtų kvėpuoti ir valyti orą.

Kuo arčiau vasara, tuo daugiau jauniklių pabyra gamtoje. Štai lizdus paliko pirmieji strazdžiukai. Jie dar trumpesnėmis uodegomis, nemokantys patys susirasti maisto. Beje, gali kilti klausimas, kodėl jie išskrenda iš lizdų, jei yra tokie ne visai užaugę. Iš tikrųjų daugelio žvirblinių (ir ne tik žvirblinių) paukščių jaunikliai išgyvena tik kuo anksčiau pasklisdami iš lizdų. Glūdėdami kas sau netoli lizdo, jie atsiliepia į tėvų šaukinius ir gauna lesalo porcijas. Plėšrūnams juos surasti sunkiau nei visus esančius viename lizde.

Pasklidę jaunikliai dažnai suklaidina ir mus. Suradę tokį paukščiuką, kažkodėl pamirštame paukščių gyvenimo principus ir nusprendžiame, kad jie – našlaičiai, beglobiai, kuriuos būtinai reikia neštis namo. Nedarykite to. Jie turi savo tėvus ir privalo užaugti gamtoje jų prižiūrimi. Tačiau kai kuo jiems padėti galime. Jei jauniklis sušlapęs, sumirkęs, užkelkime jį ant šakos, geriau – prie pat medžio kamieno. Tegul džiovinasi plunksnas ir laukia savo tėvų.

Pavasaris nuveikė daug savo darbų, bet dar ne visus. Jų liko ir mums. Išnaudokime šį laiką prasmingai ir būtinai dalį jo skirkime gamtai.