Dar noriu priminti, kad sugrįžę ne tik baltieji, bet ir juodieji gandrai. Ir dar nemažai paukščių, kurie pratrūkus šilumai ims giedoti. Tiesa, šiluma pakels, pažadins daug ką. Ateis diena, kai suprasime, kad pavasario jėgų įvertinti tiesiog nepajėgsime. 

Dabar, jau po pavasario lygiadienio, saulės ir šviesos bus vis daugiau. Vadinasi, šils ir oras, ir žemė. Ypač žemė, nes to laukia vabzdžiai, augalai. Žinoma, to laukia ir visi daržininkai, ūkininkai.

Kol vyravo vėsūs orai, drėgmė garavo vangiai. Dabar dirvos džius sparčiai, tad kiekviena pradelsta diena gali būti svarbi būsimam derliui. Tokia grėsmė pirmiausia kyla mūsų kraštui nebūdinguose didelio ploto laukuose be apsauginių želdinių – čia vėjai greitai išnešioja iš dirvos kylančią drėgmę, o paskui pradeda pustyti išdžiūvusį paviršinį derlingąjį sluoksnį.

Tą, atrodo, žino visi. Todėl, jei nesiima jokių priemonių drėgmei saugoti ir vėjo erozijai stabdyti, jiems niekas padėti negalės. Tačiau dar ne vėlu – juk ir šį pavasarį galima pasodinti apsauginių želdinių juostas... Mes taip seniai kalbame apie šią priemonę, ją leidžia Želdynų įstatymo nuostatos. Tačiau kol kas beveik nematyti teigiamų poslinkių. O gal mes klystame?

Na štai – varnėnas nuo ryto prie savo inkilo švilpauja. Jei neiškėlėte jiems naujų inkilų – paskubėkite. Varnėnai yra nepavydūs, jiems tinka savo gentainių kaimynystė, taigi inkilai gali būti netoli vienas kito. Tokią kaimynystę lemia svarbi šios rūšies savybė – lesalo rinkti varnėnai skrenda toli nuo lizdo, tad nejaučia greta perinčių porų konkurencijos.

Varnėnai yra įprasti žmogaus aplinkos palydovai. Tačiau ar būtinai mes jiems reikalingi? Žinoma – ne. Toks prieraišumas padiktuotas perėjimo vietų, taigi – inkilų, gausos. Ten, kur pamiškėje ar net lauko medžiuose jie randa genio drevę, tinkamą plyšį, būtinai peri. Deja, miškuose jų nėra gausu, dažniau juos čia randame perinčius taip pat inkiluose, bet ne drevėse.

Prie mūsų namų jie gali apsistoti daug kur. Dažnai jų lizdai būna palėpėse, stogo plyšiuose, net gandro lizde. Beje, gandralizdžiuose, ypač senuose, peri ir naminiai žvirbliai bei karklažvirbliai, o seniau, sako, tokiose vietose perėdavę žalvarniai, pelėsakaliai ir kuosos, net naminės pelėdos...

Taip, naminės pelėdos jau peri. Miestų pakraščiuose, parkuose jos tą darė žiemą, o dabar pelėdžiukai jau laipioja šakomis ir naktimis tėvų pamaitinti auga, stiprėja. Balandžio vidury jie jau mokės gerai skraidyti. Tačiau sugrįžkime pas gandrus, nes šiaip ar taip tai jų diena – Gandrinės.

Lietuvoje gyvena ir kasmet peri apie 20 tūkst. baltųjų gandrų porų. Mūsų krašte baltųjų gandrų populiacija vadintina viena didžiausių tokio ploto teritorijoje. Žinoma, tuo galime didžiuotis. Nes baltasis gandras, mūsų nacionalinis paukštis, ne visur toks įprastas.

Gal tai skambės kiek pagyrūniškai, tačiau gandrai kažkaip jaučia mūsų tautos charakterį ir skrenda pas mus. Tiesa, tiesiog mūsų akyse įvyko lizdų sukimo vietų pokyčiai: prieš 60 metų didžioji visų lizdų dalis buvo susukta ant žmogaus iškeltų pagrindų, o dabar tokių lizdų – mažuma.

Apie 1980–1985 m. daugiausia gandralizdžių buvo susukta ant elektros ir telefono stulpų, vandentiekio bokštų, mažiau – medžiuose ir ant pastatų stogų. Apie 1990–1995 m., nykstant vandentiekio bokštams, paukščiai persikėlė ant elektros stulpų.

Šis etapas lėmė naują reiškinį gandrų biologijoje – jie patys ėmė sukti lizdus medžiuose, neieškodami žmogaus įrengtų platformų. Be to, vis dažniau gandrų lizdai randami toliau nuo žmonių, nors ilgus dešimtmečius gandrai buvo neatsiejama žmonių gyvenamosios aplinkos dalis. Dar vienas įdomus reiškinys – gandrų kolonijos. Ilgai buvo manyta, kad gandrai yra labai konservatyvūs, aktyviai saugantys, o jeigu reikia – ir ginantys savo lizdą ir jo teritoriją.

Matydamas savo kieme ar sode tokiu agregatu šienaujantį žmogų, aš suprantu, kad jis savo namų nemyli – jam nieko nereikia.

Atsakyti į visus klausimus apie gandrus, jų elgseną ir poelgius labai nepaprasta, kiekvienas atvejis yra unikalus. Jie nereti ir dabar, kai pavieniai, porų nesudarę ar lizdus praradę paukščiai puldinėja svetimus lizdus. Tačiau kaip atsvara šiam reiškiniui tampa vienas prie kito sukami lizdai ir, žinoma, jų kolonijos, kuriose peri dešimtys šių paukščių porų.

Tačiau Gandrinių dieną mums svarbu, kaip patiems iškelti gandro lizdą. Atrodo, paėmei ir iškėlei... Kur nori – ant stogo, stulpo, medyje... Nors ne viskas taip paprasta, mes turime kaimynų, kurie mielai ateis į talką. Pakvieskite juos, ir gamtai gero darbo prisiminimas išliks visam gyvenimui.

Štai šiluma mums grąžino paukščius ir keliauti kvietė varles. Skruzdėlynuose jau kruta skruzdėlės, į pirmuosius žiedus skrenda bitės. Apsiskraidžiusios jos pradeda aktyvųjį gyvenimą, darbuojasi. O dirbant norisi ir valgyti...

Bitėms paprasčiau, nes jų šeimos didelės – vienos galės namuose tvarkytis, kitos – rinkti nektarą. O štai po žiemos pabudusios kamanių motinos turi daug didesnių rūpesčių. Joms vienoms tenka viską pradėti iš pradžių: lizdus sukti, korius lipdyti, kiaušinėlius dėti, bitukus auginti. Kamanė pūkuota, tad dažnai skraido net labai vėsią dieną. Tačiau iš tikro ji, kaip ir visi vabzdžiai, – šilumos meto gyventoja.

Kamanės – įprastos mūsų gamtoje, bet saugomos, kai kurios jų rūšys yra retos. Mes ne visada įvertiname jų svarbą gamtai ir mūsų ūkiui. O ji – milžiniška. Štai mums laišką parašė tauragiškis Petras Jankauskas, kuris džiaugiasi, kad jo trešnes pavasarį apdulkina kamanės ir derlius dėl to būna geras. Tiesa, laiško autorius pastebi, kad kamanių kasmet vis mažiau ir klausia, gal ir joms galima daryti aviliukus ir taip apsaugoti.

Klausimas ne šiaip sau – jis aktualus ir svarbus. Kamanių būtis gamtoje nėra lengva – jas ne tik plėšia varnos. Jos kenčia nuo purškimo ir ypač šienavimo, kai techninėmis priemonėmis sunaikinami jų lizdai. Net savo aplinkoje mes jau nemokame šienauti dalgiu, tam naudojame mechanines žoliapjoves, kurios ištaško visa, kas gyva – ir kamanes su lizdais, žiogus, varles.

Matydamas savo kieme ar sode tokiu agregatu šienaujantį žmogų, aš suprantu, kad jis savo namų nemyli – jam nieko nereikia. Tik kad būtų „švaru“, sterilu, be gyvybės... O kamanėms yra priemonių – tai aviliukai. Jie kitokie nei bičių aviliai, nes šiems vabzdžiams nereikia nei rėmų, nei korių. Toks aviliukas – tik saugi dėžutė ar indas, kuriame vabzdžiai išvengia pavojų.

Dažniausiai juos naudoja šienaujamoje pievoje surastiems lizdams saugoti – pridengia juos ar perkelia į vidų. Iš anksto išdėlioti tokius inkiliukus taip pat galima, tačiau kiek jų bus apgyvendinta, prognozuoti sunku.