Kilnus tikslas

"Arklių slėnį" įkūrė Žirgų globos asociacija (ŽGA) – organizacija, besirūpinanti arklių gerove ir žmonių edukacija arklių gerovės klausimais. Asociacija siekia spręsti arklių nepriežiūros problemas, o žmonėms siekia padėti pažinti arklį, kuris, kaip ir žmogus, turi jausmus, įpročius, kuris nekelia grėsmės, nėra priešiškas. Jo grožis atsiskleidžia, kai atsisakoma prievartos ir suvaržymo, jo instinktai, pojūčiai ir prisitaikymas aplinkoje stebina, o laisvės troškimas įkvepia.

ŽGA įkūrimo metais laikomi 2007-ieji, tačiau dėl iškilusių sunkumų Vilniaus rajone veikusios prieglaudos veikla buvo laikinai sustabdyta. 2013 m. buvo nuspręsta veiklą atnaujinti. Mat tuo metu viename Lietuvos ūkių maždaug 120 badu marintų arklių reikėjo skubios pagalbos ir prieglobsčio. Tada asociacija įsikūrė Utenos rajone, o jos veikla tapo tęstinė, nes problemų, susijusių su arklių priežiūra ir laikymu, nestinga iki šiol.

Džiaugiamės ir didžiuojamės galėdami atvykstantiems parodyti didelį stebuklą – mūsų ganyklos gyventojus, kurie, laikui bėgant, pasikeitė neatpažįstamai.

Daugelį metų su prižiūrimais arkliais blaškęsi iš vienos vietos į kitą – ten, kur priimdavo geranoriškai nusiteikę žmonės, prieš dvejus metus arklių globėjai įsikūrė nuostabioje vietoje Neries regioniniame parke. Teritorijos šeimininkai suprato jų tikslus ir jais patikėjo, tad nupirko sklypą ir suteikė jį ŽGA naudotis neatlygintinai.

"Į šią vietą sudėjome visas savo jėgas ir viltis, – sako jau ketverius metus arkliais dieną naktį septynias dienas per savaitę besirūpinanti ŽGA valdybos narė Olga Choršokova. – Kadangi arkliai turi nuolat judėti – gyvendami laisvėje, kad prasimaitintų, jie per dieną gali nueiti iki 30 km – mes stengiamės imituoti tas natūralias sąlygas ir čia. Iš pašiūrės į ganyklą jie eina specialiu taku – skirtingais gruntais, su skirtingomis kliūtimis 2,5 km. Eidami ir žolės parupšnoja, ir obuoliukų sode paėda, o iš ganyklos kada tik panorėję gali grįžti į savo pastogę."

Negandų paženklinti

Pagrindinis ŽGA tikslas – rasti būdų padėti arkliams, kurie patiria fizines ir psichologines kančias. Ir skaudžiausia, kad dažniausiai dėl to kalti būna su gyvūnais nemokantys elgtis žmonės.

"Arklių slėnio" ganyklose šiuo metu ramiai vaikštinėja septyniolika arklių. Iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum, kad jiems kažkas negero yra atsitikę. Deja, sveikų arklių tarp jų nėra. Dauguma dėl savo fizinės ar psichologinės būklės tiesiog tapo nebereikalingi. Kai gyvūnas tampa nebereikalingas, tada skambinama į ŽGA ir reikalaujama jį pasiimti arba, kaip dažniausiai tenka išgirsti asociacijos atstovams, "kitaip keliaus į mėsą".

Didžioji besiganančios bandos dalis, kaip pasakoja O.Choršokova, – iš tų arklių, kuriuos 2013 m. vos gyvi buvo konfiskuoti iš ūkininko. Kitų istorijos ne mažiau skaudžios – išnaudoti, suluošinti, ligoti, tačiau laiku taip ir nesulaukę pagalbos.

"Džiaugiamės ir didžiuojamės galėdami atvykstantiems parodyti didelį stebuklą – mūsų ganyklos gyventojus, kurie, laikui bėgant, pasikeitė neatpažįstamai – anksčiau kentę badą, troškulį, suvaržymą ir smurtą, šiandien jie mėgaujasi laisvėmis, kurias mes pajėgiame jiems suteikti", – sako ŽGA atstovė.

Deja, asociacijos galimybes padėti didesniam skaičiui kenčiančių gyvūnų ribotos, todėl kiekvienas prašymas paimti arklį yra labai nuodugniai svarstomas. Tada sprendžiama, ar geriau arklį paimti, ar siekti, kad institucijos jo savininką priverstų prisiimti atsakomybę.

Charakteris: vienas iš seniausių bandos narių – širmas ponis Kutas, visiškas intravertas – su visais, bet vienas.

"Deja, mes turime taikyti atranką, kadangi nesame guminiai nei vietos, nei finansine prasme, – sako Olga. – Pas mus apsigyvena tie, kurie neturi jokių galimybių susirasti naujus namus ar pagyti. Ir nors dalis jų, ypač nepatyrusiai akiai, atrodo visiškai sveiki, pas mus sveikų arklių nėra."

Asociacija neprižiūrimus arklius anksčiau net stengdavosi iš šeimininkų išpirkti, tačiau dabar išpirkimo nepraktikuoja – stengiasi priversti valstybės institucijas atlikti savo darbą.

"Išpirkimas tikrai nėra išeitis. Išeitis – kai tu sugebi padaryti, kad tas žmogus prisiimtų atsakomybę. Net tuo atveju, jeigu arklys nuvarytas tiek, kad jam niekas daugiau nebepadės, tik eutanazija. Savininkas turi prisiimti atsakomybę – susimokėti už tą veterinaro pagalbą, už eutanaziją, už utilizavimą", – sako O.Choršokova.

Likimai – skirtingi

Pati Olga gali nesustodama kalbėti apie arklių priežiūrą ir pasakoti apie kiekvieną iš "Arklių slėnio" gyventojų, tik pasakojant balsas neretai sudreba ar ašaros ima kauptis.

Kiekvienoje arklių bandoje yra dominuojanti kumelė, paskui kurią seka visa banda. "Arklių slėnio" bandoje tai tamsiai ruda kumelė Kakava. Į ŽGA ji atvyko gulinti, nes buvo vien kaulai ir oda. Tris mėnesius ją reikėjo kabinti su specialia įranga, nes pati negalėjo stovėti dėl organizmo išsekimo. Tai turi savo padarinių – dėl ilgalaikio badavimo jos organizmas kaupia ir įsisavina daug daugiau maisto nei normalaus arklio, taip saugodamasis, jei vėl reikėtų badauti.

Antra dominuojanti kumelė – Lakaja. Abi jos iš to nelemto ūkio, kur gausybė arklių badavo.

Vienas iš seniausių bandos narių – širmas ponis Kutas. Pasak Olgos, visiškas intravertas – jis su visais, bet vienas. Daug visko gyvenime jam yra tekę daryti, o savo karjerą baigė nešiodamas vaikus. Kai žmonės veža savo vaikus į žirgyną pajodinėti, jie net neįsivaizduoja, kad arkliui gali tekti per dieną be sustojimo nešioti 20, gal 30 žmonių, ir niekas neklausia, kaip jis jaučiasi. Kutas yra insulinui atsparus, turi Kušingo sindromą, o dėl nešioto svorio jo stuburas tiesiog neišlaikė ir sulinko –  tada vienas slankstelis pradeda trintis į kitą, arklys nuolat jaučia skausmą, tampa nedarbingas ir, natūralu, nebereikalingas.

Kutas ir jo bandos draugas Snaigius, gyvenimo taip pat nemažai vėtytas ir mėtytas, – du paskutiniai arkliai, kuriuos ŽGA iš buvusių šeimininkų išpirko.

"Vienas gražiausių atvejų, kai žmogus kreipėsi į mus ne todėl, kad norėjo atsikratyti gyvūno, o todėl, kad labai ją mylėdamas suprato negalintis tinkamai ja pasirūpinti, – sako Olga, rodydama į Šerą. – Šera, ko gero, yra patyrusi kažkokią stuburo traumą, dėl to labai prastai mato, prastai girdi ir nekoordinuoja savo kūno. Jai reikia priežiūros visą parą. Ji gyvena šiek tiek kitokiame pasaulyje nei likusi banda, tačiau prie tokio gyvenimo puikiai sugebėjo prisitaikyti. Kuo ji smarkiai skiriasi nuo bet kurio bandos nario – labai mėgsta žmogaus draugiją, nes, būdama bandoje, ji visą laiką turi būti budri, o šalia žmogaus ji gali 100 proc. atsipalaiduoti."

Mūsų darbas – arklių gelbėjimas ir žmonių edukacija.

Juoda ponė Margutė oficialiai nepriklauso ŽGA – ji čia laikinoje globoje, kol savininkai tvarko laikymo sąlygas. Tad gali būti, kad ją teks grąžinti atgal. Nors prisiminus, kokia jį pateko į ŽGA, labai nesinorėtų to daryti.

O ko tikrai nereikės grąžinti, tai po teritoriją kur nori vaikštinėjančios ir prie visų besikabinėjančios poniukės Mėtos – ji yra Margutės vaikas, gimė vos kelios dienos po to, kai kumelė čia buvo atvežta.

Nepakenčia vienatvės

Bandoje yra ir atokiau besilaikančių grupelė – tai senoliai ir patys silpniausi arkliai. Tarp jų išsiskiria Finėjus – buvęs Lietuvos konkūro čempionas. Dabar jam septyniolika metų – tai turėtų būti pats gražiausias amžius arkliui, nes daugmaž penkiolikos metų jie galutinai subręsta fiziškai ir psichologiškai. Bet Finėjui, kaip ir daugeliui sportinių arklių, gyvenimu džiaugtis sunku, nes yra patyręs daugybę traumų, turi rimtų problemų dėl sąnarių.

Padariniai: nors Finėjus – buvęs Lietuvos konkūro čempionas, dėl prastos sveikatos jis laikosi atokiau nuo pagrindinės bandos.

Nors Finėjus laikosi atokiau nuo bandos, anot Olgos, arkliams be galo svarbus gyvenimo partneris, todėl tokią turi ir jis. Jo gyvenimo partnerė – skaudaus likimo kumelė Kaštonė. Ji ir jos draugė Nora ilgus metus gyveno pas moterį, kuri jomis lyg ir rūpinosi, tačiau taip, kaip pati tą rūpestį suprato. Kumelės gyveno supančiotos, pririštos grandine, galėdamos paeiti vos kelis metrus, didžiąją laiko dalį leisdamos tvarte. Dėl neprižiūrėtų kanopų, dėl judėjimo trūkumo sutrumpėjo jų priekinių kojų sausgyslės, kojos pradėjo linkti į priekį ir kumelėms teko nuolat stovėti lyg ant puantų,  o tai sukeldavo milžiniškus skausmus.

Kai pernai jos pateko į ŽGA globą, Nora stovėti jau nebegalėjo, judėti jai buvo nepaprastai sunku ir skausminga, net keletas mažų žingsnelių iki vandens ar šieno buvo didelis iššūkis. Kaštonė nesitraukdavo nuo savo draugės nė per žingsnį. Surinkusi pakankamai rėmėjų lėšų asociacijos atstovai abi kumeles vežė operuoti į Lenkiją – buvo vilties, kad operacija išgelbės joms gyvybes ir padės toliau gyventi be skausmo. Deja, Nora jau buvo per silpna. Ji taip ir nebeatsistojo. Ir nors nuo skaudžių įvykių jau praėjo beveik metai, Kaštonė savo draugės labai ilgai gedėjo.

Pasak Olgos, partneriai arkliams būtini – jiems lengviau gyventi, kai vienas kitu rūpinasi: kol vienas ilsisi, guli, kitas būdrauja. Štai dabar bandoje gyvenanti kumelė Bukta labai ilgą laiką gyveno uždaryta viena. Tai turėjo įtakos jos psichikai – net ir dabar ji niekada nesigula miegoti, nes nesijaučia saugi.

Absurdų – gausu

Prieš maždaug tris mėnesius į "Arklių slėnį" pateko kumelė, kurią čia pavadino Penkta koja – ją išgelbėjusios gyvūnų globos organizacijos garbei. Iš bado perkarusios kumelės dešinė pusė paralyžiuota – ji dešine ausimi negirdi, akimi nemato, lūpos toje pusėje nevaldo, tad ir liežuvis kartais iškrenta. Kumelė turi didelių virškinimo trakto problemų, nes, negalėdama normaliai valdyti žandikaulio, nesukramto maisto.

"Su specialia priežiūra, maitindami specialia košyte, jau šiek tiek padidinome Penktos kojos svorį, apgydėme skrandį, – sako O.Choršokova. – Jai – per 20 metų, su paralyžiumi ji susigyveno, tad kai dar priaugs svorio, manau, viskas jai bus gerai."

Neramu tik dėl to, kad Penkta koja čia yra laikinoje globoje ir ŽGA iki šiol nežino, koks bus kumelės likimas, mat paaiškėjo, kad, ją paimant, valstybinių institucijų valdininkai neužpildė ar netinkamai užpildė reikiamus dokumentus.

"Mes kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją, kad kas nors mums pasakytų, kas turi imtis ir kokių veiksmų, kad pagaliau ta kumelė būtų įteisinta, nes šiuo metu ji neturi jokių dokumentų, nėra pažymėta ir jeigu kas nors atsitiks, kad mums reikės ją vežti skubios pagalbos, teisiškai mes to negalėsime daryti. Tai mus teks arba rizikuoti galvojant tik apie tai, kaip ją išgelbėti, arba tiesiog palikti, nes mes negalime nieko padaryti. Situacija absurdiška", – sako ŽGA atstovė.

Su panašiomis situacijomis susiduriama dažnai: arklių globėjai mato, kad yra ryškūs arklių priežiūros pažeidimai, inspektoriai mato ir tai patvirtina, o po kurio laiko ateina raštas, kad pažeidimų nerasta arba kad duota penkiolika dienų pažeidimams pašalinti ir 14 eurų bauda.

Problema: Šera labai prastai mato, prastai girdi ir nekoordinuoja savo kūno, todėl labai mėgsta žmogaus draugiją – jaučiasi saugi.

Puiki galimybė pažinti

"Mūsų darbas – arklių gelbėjimas ir žmonių edukacija. Norime parodyti žmonėms arklį kitokį, nei dauguma įpratę: balnas arba plūgas, o jei ne balnas ir plūgas – tai ką gi su juo daugiau galima daryti", – sako Olga.

Galimybė pamatyti arklius laisvus, neįdarbintus, be balno, be kamanų, be vežimo iš paskos, žmogui yra didis džiaugsmas ir vidų užpildanti emocija. "Norime žmogui suteikti galimybę pažinti ir pajausti arklį, neribojant gyvūno laisvių. Norime atsisakyti bet kokios prievartos, suteikti gyvūnui laisvę pasirinkti – pasilikti prie žmogaus ar išeiti. Galiausiai sukurti žmogui iššūkį – užsitarnauti gyvūno pasitikėjimą ar būti atstumtam. Tai dviejų šalių draugystės paieškos, norėjimas įsiklausyti ir suprasti, tai laisvės ir prasmės ganyklos – reabilitacinė erdvė sužalotiems ir nuskriaustiems arkliams bei vidinės ramybės, žinių ir išsivadavimo nuo kasdienybės ieškantiems žmonėms", – emocingai aiškina ŽGA atstovė.

Pasak Olgos, arkliai kalba tik kūno kalba, jos nesimokę, tikrai nieko nepastebėsime ir nesuprasime. Tačiau gyvūnai daug jaučia, daug ką supranta, turi savo nuotaikas, tarpusavio santykius, savo partnerius, draugus, problemas, išgyvenimus. Ir į žmogaus emocijas ar poreikius jie reaguoja skirtingai.

"Gyvūnas neturi tarnauti žmogui, tačiau mes visur ieškome, kuo man tai bus naudinga, – apgailestauja pašnekovė. – Juk nesėdame prie automobilio vairo neišmokę vairuoti. Kodėl, kai kalbame apie gyvą padarą, mes tarsi nejaučiame poreikio suprasti, ko jam reikia? – retoriškai klausia Olga. – Kiek žmonių žino, kad arkliams kas mėnesį reikia tvarkyti kanopas, dantis, kad jiems būtinas gyvenimo partneris, kad jų negalima šerti avižomis be saiko? Nesusimąstome apie tai, kad nieko apie juos nežinome, nesistengiame jiems nieko grąžinti atgal."

ŽGA kviečia visus norinčius paskambinti, susitarti dėl laiko ir atvykti į "Arklių slėnį" – gal tiesiog pavaikštinėti, apsižiūrėti, pamėginti užmegzti su arkliais ryšį. O savanoriai čia reikalingi visada. Ir reikalavimų jiems jokių nekeliama – ką veikti, tikrai visada atsiras.

Gyvūnas neturi tarnauti žmogui, tačiau mes visur ieškome, kuo man tai bus naudinga.

Reikalinga pagalba

Finansinė parama ŽGA reikalinga – apmokėti už veterinaro, kalvio paslaugas, už transportą, pirkti ėdalą, vaistus. Tačiau yra ir kitokių poreikių.

Vienas iš prioritetų šiuo metu – pastatyti karantininius gardus. Kai atvyksta naujokai, tenka atimti vieną pašiūrę iš bandos ir laikyti juos visus ten. Pastatyti karantininius gardus nemažai kainuoja, nes patalpos turi būti įrengtos taip, kad būtų patogios ir gulintiems arkliams, ir specialistams privažiuoti.

Dar vienas svarbus darbas – sutvirtinti dirvožemį, kad tada, kai smarkiai lyja ar sninga, arkliams nereikėtų braidžioti po purvyną.

Kiekvienas norintis gali prisidėti prie arklių gerovės savanoriaudamas arba dalyvaudamas projekte "Globok mane". Išsirinkus arklį, kurį norėtumėte globoti, tereikia sumokėti tam tikrą mėnesinę įmoką, kuri užtikrins tam arkliui maistą, antihelmitinius vaistus, visokeriopą priežiūrą. Pageidaujant galima atvažiuoti į "Arklių slėnį" ir leisti su juo laiką, juo rūpintis.