Vandeninio strazdo gimtieji kraštai – šiaurė arba Europos kalnų sraunių upelių pakrantės. Jis yra norvegų nacionalinis paukštis. Lietuvoje jį galima pastebėti tik vėlyvą rudenį ir žiemą. Vandeninis strazdas yra maždaug varnėno dydžio, tamsiai rudos spalvos su ryškiai balta krūtine ir trumpa uodega. Dėl specifinės išvaizdos ir buveinių, jis nesupainiojamas su kitų rūšių paukščiais.

Vandeninis strazdas visą dieną praleidžia prie skaidrių, akmenuotų, neužšąlančių upelių, kaskart pasinerdamas į vandenį ir ieškodamas įvairių smulkių vandens gyvių. Beje, vandenyje šis paukštis ne tik plaukioja, bet ir bėgioja, ir paniręs net iki 1–1,5 m gylio gali upelio dugnu nubėgti 10–20 m. Po vandeniu jis sparnus laiko taip, kad srovė kūną spaustų prie dugno. Paprastai vandenyje paukštis užtrunka 10 sek., nors gali išbūti iki pusės minutės.

„Vandeninis strazdas – vienintelis giesmininkų grupės paukštis, renkąs sau maistą vandenyje ar net po vandeniu, todėl, net ir spaudžiant –20 °C speigui, nevengia įbristi į tėkmę“, – pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos specialistas Saulius Pupininkas.

Nepaprastas yra šio paukščio prisitaikymas prie buvimo lediniame vandenyje. Jo šnervės su vožtuvais, plunksnos labai tankios, o pasturgalinė liauka, kurios išskyromis jis, kaip ir kiti vandens paukščiai, ištepa plunksnas, yra stambi, maždaug dešimt kartų didesnė nei kitų žvirblinių paukščių. Gerai išsivystęs trečias vokas, saugantis paukščio akis nuo vandens.

Neries regioniniame parke vandeniniai strazdai žiemoja beveik kiekvienais metais – parko teritorijoje esantys skaidrūs natūralūs upeliai yra tinkama buveinė šių retų paukščių žiemos atostogoms. Norėdami jį pamatyti, dairykitės prie neužšąlančių upelių properšų, juos dažnai išduoda ant ledo palikti apsiuvų tušti nameliai ir įvairūs pagaliukai.