Ar tai įmanoma?

Tiesą pasakius, taip nutiko ir man. Kadangi mūsų namų zoologijos sode beveik visi anksčiau minėti švelnūs pūkuoti sutvėrimai jau buvo radę savo vietas, tai dukra gimtadieniui užsiprašė… kokio nors šaltakraujo. Rinktis nebuvo iš ko (bent jau man, mamai).

"Norėčiau gyvatės arba… kokio roplio, gal iguanos?" – nedrąsiai pareiškė ji.

Reikėjo rimtai pasidomėti, kokios rizikos imamės, nusprendę daugiabučio kambaryje auginti iguaną. Apie gyvates negalėjo būti nė kalbos – bijojau jų kaip velnias kryžiaus. O su iguanos vardu "Google" paieškos sistemoje atradau ir Rimutę Ratkevičienę – viešosios įstaigos "Driežo namai" šeimininkę, be kurios naudingų patarimų tikrai nebūtume išsivertę.

Neįprastas įnamis

Vos nusipirkę savo pirmąją iguaną vienoje iš Kauno gyvūnėlių parduotuvių, nuvežėme parodyti ją Rimutei, visų iguanų mamai – taip vėliau pakrikštijome draugišką "Driežo namų" šeimininkę, trykštančią ypatinga meile šaltakraujams gyvūnams. Jau anksčiau turėjome įsigiję nemažą terariumą – užkabarojome jį į nebenaudojamos dviaukštės lovos viršų – ir specialią lempą, kurios spinduliai iguanoms gyvybiškai reikalingi.

Linksmakalnyje įsikūrusių "Driežo namų" šeimininkė R.Ratkevičienė pasitiko mus su šypsena, aprodė dalį ūkio – trimis aukštais už stiklinių sienų sustingusias ir nuobodžiai žiovaujančias Amerikos tropikų ir Meksikos iguanas. Papasakojo, kad šie maždaug 40–120 cm ilgio driežai pas ją pateko pačiais įvairiausiais keliais. Vieną žmonės paliko, emigravę į užsienį, o kitas neatitiko grožio standartų, netyčia nusitraukęs uodegą… Trečias susirgo ir pridarė savo šeimininkams daug rūpesčių.

Sėdžiu liūdna, o Tarziukas lyg nujausdamas atrėplioja manęs nuraminti.

Kad tų rūpesčių būtų mažiau, Rima mielai dalijasi patarimais ir pagalba. Žmonės gali palikti savo roplius "Driežo namų" viešbutyje, kai vyksta atostogauti. Rima juos ten ne tik prižiūri, maitina, bet ir gydo ar migdo savo lovoje.

"Dažnai pasveikę jie pas mane ir užsilieka… Tenka ieškoti naujų šeimininkų", – dalijasi savo kasdienybe moteris, gailėdama, kad dažnai žmonės iguanas įsigyja neturėdami nei patirties, nei teisingos informacijos, kaip su jomis elgtis.

Nelaimingas nutikimas

Rodos, informacijos, ypač Rimutei padedant, mums tikrai užteko, bet nelaimės neišvengėme.

Kadangi mūsiškis Maurakulis augo pusiau laisvėje – t.y. terariumo durys visuomet buvo truputėlį praviros – vieną dieną jis dingo kaip į vandenį. Dar niekada gyvenime nebuvome darę tokios nuodugnios kratos. Viskas veltui. Maurakulis neatsirado. Ir tik praėjus keliems liūdniems mėnesiams, kai jau turėjome įsigiję antrą iguaną, netikėtai jį radome, vargšelį, sudžiūvusį ir jau pradėjusį skleisti nosį riečiantį kvapą lentynėlėje po stalčiaus dugnu.

Prisiekėme būti akylesni ir Igorioką (tokį vardą davėme antrajam ropliukui) auginome kaip po didinamuoju stiklu. Kadangi abiejų charakteriai absoliučiai skyrėsi – antroji iguana buvo kur kas judresnė, aktyvesnė, duoti daugiau laisvės jai pradėjome tik po metų.

Dabar Igoriokui – treji. Gyvena sau dukros kambaryje, ant didžiulio terariumo stogo, nuo kurio iki jos lovos – vos vienas žingsnis. Buvo dienų, kai abu net bandė miegoti drauge, tačiau Dorotėjai nelabai patiko – bijojo jį nugulti, vartytis per miegus.

Praktiški patarimai

Išties būtų buvę sunku auginti Igorioką be R.Ratkevičienės patarimų. Tai ji mums pasakė, kokią lempą parsisiųsti internetu. Tai ji paprotijo, kad tokiam ilgauodegiam driežui neužtenka šildomo akmenėlio, nes kūnas šyla, o uodega šąla ir džiūsta, po kiek laiko ir visai nukrenta. "Labai retai Lietuvoje žmonės išaugina iguaną su ilga uodega", – kalbėjo Rima ir rodė saviškes, iš kurių ne visos galėjo didžiuotis ilgais botagais.

Dar galiu pasidžiaugti, kad iguanos – labai švarūs gyvūnai, jei tik žinai vieną mažą paslaptį, kuria dukra, o dažniausiai vyras, pradeda kiekvieną mielą dieną. Kalbu apie rytinį Igorioko tualetą. Užtenka atsikėlus nunešti jį į vonią, prieš tai prileidus truputį (kad apsemtų roplio kojytes) šilto vandens, ir palaukti kelias minutes, kol jis išsituštins. Jei įpratinsite iguaną prie šios kasrytinės švaros procedūros, likusi dienos dalis praeis be didesnių siurprizų.

Aišku, ji galės nurėplioti į jūsų saloną ir užsikabaroti į patį aukščiausią fikusą ar monsterą, juk jos tėvynė – Amerikos džiunglės, grasindama savo svoriu nulaužti augalo viršūnę. Arba užsivys smalsų jorkšyrą, sumaniusį nesilaikyti saugaus atstumo (ir dar per karantiną!). Ohoho – gauti su šmaikščiu jos botagu per snukutį… Kažin, ar norėtųsi.

Sykį bandėme Igorioką išvesti pasižmonėti į kiemą, mat Rimutės iguanos, gyvenančios Linksmakalnyje, dažnai šeimininkauja jos daržuose, tupi medžiuose. Taigi dukra, nieko blogo nemanydama, išsinešė jį į pievą ir… nebegalėjo paimti ant rankų. Pajutęs laisvę, Igoriokas tarsi pasiuto: energingai mojavo uodega, neleisdamas artyn nė prieiti. Teko kviesti… ne, ne 112, bet tėtį!

Skanėstas – pienių galvutės

Sakoma, kad gyvendamos laisvėje iguanos minta 40–50 skirtingų augalų ir gėlių. Taigi jų maisto racionas labai platus.

Auginant namuose rekomenduojama duoti kiek įmanoma įvairesnio maisto, kad laikui bėgant iguana pati atsirinktų, kas jai skanu, o kas nelabai. Mūsiškė pavasarį tiesiog alpsta dėl pienių galvučių, dar – šviežių dilgėlių. Žiemą į lėkštę keliauja kopūstlapiai, įvairios salotos (gražgarstės, sultenės).

Kažkodėl Igoriokas nėra didelis vaisių mėgėjas. Gal per mažai prie jų pratinome? Šeriame jį kas rytą, vieną vienintelį kartą šviežiais lapais ir daržovėmis. Žiemą mitybos racioną papildome specialiais, Rimutės rekomenduotais vitaminais.

Itin intelektualus gyvūnas

Atvirai, niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip Rima su iguanomis kartu miega. Pasak moters, kiekvieną dieną – vis su kita. O jei tarp jų yra sirguliuojančių – net su keliomis.

Ji užtikrina, kad iguanos niekada miegodamos neapdraskys, o kai reikės – pasitrauks, apsivers. Moteris tikina, kad su iguanomis bendrauja ne tik žodžiais, bet ir mintimis. "Iguana – itin intelektualus gyvūnas, – sako ji. – Niekada nepasiklys ir ras kelią iki mano automobilio. O jei kieme mėgausis saulute ir išgirs, kad po 15 minučių turi grįžti namo – tą ir padarys, nepavėluos. Kaimynai ne sykį matė, kai mintimis ar tyliai sakydavau eiti Bubu namo, o šis taip ir padarydavo", – juokėsi driežų mylėtoja, sakanti, kad jei vaikystėje tėvai būtų nupirkę jai šuniuką ar katę, galbūt nebūtų taip stipriai įsimylėjusi šaltakraujų, kuriuos nuolat iš kiemo tempdavosi namo – visokius driežus, varliagyvius ir pan.

Ne pats brangiausias

Kalbant apie kainą, šis roplys nėra pats brangiausias gyvūnas pasaulyje. Už mažytį sumokėsite apie 70 eurų, o dar tiek pat jums kainuos speciali saulės šviesos lempa, kurią reikės kasmet keisti, vitaminai, vaisiai ir daržovės.

Suaugusios jos tampa vegetarėmis. Kol jaunos – šeriamos zofobusais, naujagimiais peliukais – bent jau kartą per mėnesį. R.Ratkevičienė rekomendavo įsigyti ir erdvų terariumą – bent 180 cm ilgio ir 80 cm aukščio bei pločio. Tokį ir nusipirkome, tiesa, vėliau, Igoriokui paaugus, nusprendėme, kad laisvė judėti yra kur kas geriau net už patį prabangiausią narvą. Juolab kad mūsiškė nėra didelė keliauninkė. Turi kambaryje keletą mėgstamų vietelių, ypač ten, kur šildo saulutės spinduliai, ir deginasi per dienų dienas arba snaudžia.

Ne šuo, bet švelnumo nori

"Jos išties skleidžia ramybę, migdo", – pasakojo R.Ratkevičienė ir priglaudė savo numylėtinį Bubu prie smilkinio.

Anot jos, iguanos prisileidžia beveik visus, nekeliančius agresijos. Mat pati iguana neagresyvi. Bet jei pulsite, bandysite išsinešti, kaip tąkart dukra mėgino grąžinti iš lauko namo, ji įtemps spyglius ir ginsis uodega, kuri, patikėkit, kerta skaudžiai. Gali prireikti net greitosios pagalbos.

"Pabėgti nėra jokių galimybių – jos kelis kartus greitesnės už žmones", – perspėja Rima, o įsitikinti jos greitumu patiems teko ne kartą.

Jos išties skleidžia ramybę, migdo.

Kadangi vasaromis daug keliaujame, kartais naudojamės "Driežo namo" paslaugomis, o kartais meiliai paprašome Igorioku pasirūpinti močiutės. Mums grįžus ji ne sykį pasakojo, kad šitas gyvūnas tarsi koks šuo ilgisi tikrojo šeimininko. Mums išvykus, prasčiau ėda arba išvis neima nieko į burną.

Pasak Rimos, jei norite jaukios, sveikos, laimingos iguanos, turite kiekvieną dieną nors trumpam su ja pabendrauti: pažiūrėti į akis, paglostyti, paliesti. Tokia draugystė padės ir geriau suprasti gyvūną, pajausti, kada jai gera, o kada ji jaučiasi blogai. Taip greičiau nustatysite ir negalavimus, kuriais – tfū tfū tfū – mūsiškė dar niekada nesiskundė.

Alergiškiems vaikams

Svetlanos Šliževičienės namuose iguana atsirado kaip naminis gyvūnėlis jos trimetei dukrai Atėnei. Mergaitė buvo alergiška visiems pūkuotukams.

"Sykį, kai atostogavome prie Baltijos jūros, nuošaliame pliaže pamatėme šeimyną, kuri buvo į paplūdimį atsinešusi iguaną, – pasakojo moteris. – Toji man pasirodė tokia graži, išdidi. Tada pirmąsyk šį tą sužinojau apie iguanyčių priežiūrą, o svarbiausia – išgirdau faktą, kad jas auginti gali net alergiški vaikai", – pasakojo S.Šliževičienė.

Taip Svetlana susirado R.Ratkevičienę ir laukė, kol į jos "Driežo namus" kas nors atneš paaugusią iguaną. Tokios, pasak roplių žinovės, būna kur kas meilesnės ir prieraišesnės. Proga pasitaikė netrukus – Tarzano šeimininkas išvyko už jūrų marių, o jo žmona roplio tiesiog bijojo – taigi tik šėrė ir kiauras dienas laikė terariume, kol galų gale neapsikentusi atidavė Rimutei.

"Galvojome, kad Tarzanui – toks buvo ankstesnių šeimininkų jam duotas vardas, mat driežas labai mėgo įsikabaroti į aukščiausių medžių viršūnes ir ten sėdėti – kokie septyneri metai. Vėliau paaiškėjo, kad jis daug vyresnis – gal net penkiolikos", – sakė Svetlana.

Anot R.Ratkevičienės, neteisingai auginamos iguanos Lietuvoje gyvena 13–15, gamtoje – apie 20–25 metus. Jei auginsite ir šersite teisingai, draugauti su šiais driežais galėsite net iki 30–35 metų.

Vyrukai gražesni

Naujoji savininkė džiaugėsi, kad pavyko įsigyti berniuką. Mat iguanų patinai – kur kas įspūdingesni, ryškesni, galvas pasipuošę dantytomis drakonų karūnomis, pūpsančius spalvotus žandukus atstatę. Mergaitės kur kas smulkesnės, ne tokios ryškios.

Vos nusipirkę išsvajotą augintinį, Šliževičiai neuždarė jo terariume, bet paleido laisvai gyventi nuosavame name. "Aišku, padarėme Tarziukui skirtą vietą – su šildoma lempa ir elektrine pagalvėle. Galvojome, kad galėsime išsyk ir ant rankų imti", – dalijosi prisiminimais. Vis dėlto Tarzanas pradžioje buvo laukinukas. Ant rankų leidosi paimamas gal po kokių poros metų, o ilgainiui tapo tikru visos šeimos lepūnėliu.

"Jei sukiojuosi virtuvėje, atbėga pas mane, kelia galvytę ir pasistiebęs ant galinių kojyčių prašo kąsnelio tarsi šuniukas. O labiausiai mano Tarziukas mėgsta vynuoges ir mandarinus", – atskleidžia pašnekovė.

Tarziukas – salono puošmena

Dabar Svetlanos dukrai Atėnei greit bus septyniolika. Mama sako, kad namuose mergaitės augintinis turi kelias mėgstamas vieteles: ant saulėtos palangės, karšto radiatoriaus, o vakare – dukros lovoje.

"Turbūt kokius penkerius metus Tarziukas miegodavo pas Atėnę lovoje. Aš tik nunešdavau jam šildomą pagalvėlę arba pūslę su karštu vandeniu, užklostydavau tarsi kūdikį", – juokiasi moteris, vadinanti iguaną savo salono puošmena. Be Tarzano šis kambarys – jau nebeįsivaizduojamas: augintinis turi nuolatinę vietą ant sofutės. Tai žino net šeimos draugai. "Netgi mano mažoji anūkėlė Tarziuko visai nebijo: veža jam pienių ir sako, kad tai jo saldainiukai", – džiaugiasi Svetlana.

Tarziuko šeimininkė pasakoja, kad jų augintinis pats parodo, kada nori ėsti. Tiesiog įsilipa į lėkštę, ir tiek. Mielai ėda pienes, garšvas, o žliūgių pats prisiskabo kieme, į kurį išeina be jokio vargo.

"Pasidarė labai jau protingas: juk septintus metus draugaujame, – sako Svetlana. – Atidarome balkoną, kai pakrebždena kojyte, ir išleidžiame į lauką. Kol yra saulės, ypač dabar, pavasarį, namuose jo nepamatysi. Įdomu stebėti, kaip, saulei sukantis, roplys keliauja aplink namą drauge su ja – gaudo kiekvieną saulės spindulį, bėga nuo šešėlio. Taigi vakarop, apsukęs ratą aplinkui namus, jis jau skrebena kojyte prie kitų durų."

Buvo keli kartai, kai Tarziukas iškeliavo iš namų pasižmonėti. Gal užsimanė merginų? Tiesiog išėjo pro vartus į gatvelę ir nupėdino tolyn. Laimė, rado kaimynas. O tai būtų sušalęs pernakt!

Nepirkite dėl egzotikos

Svetlana prašo žmonių nedaryti klaidos – nepirkti iguanos dėl grožio ar egzotikos. Jos nuomone, į roplį reikėtų žiūrėti kaip į naują šeimos narį, turintį specialių savo poreikių, charakterį.

Dar blogai, pasak moters, jei šeimininko nuolat nebūna namie. Šie ropliai labai nori bendrauti. Juos nuolat reikia imti ant rankų, pratinti prie žmogaus artumo. "Man Tarziukas teikia ramybę, – sako Svetlana. – Tarkim, su dukra paaugle susipykstu. Sėdžiu liūdna, o Tarziukas, lyg nujausdamas, atrėplioja manęs nuraminti. Atsigula ant rankų, murkso tarsi katinas, ir man ramu."

Didžiausi pavojai šiems ropliams – skersvėjai ir šaltis. Dar – chemikalų pripurkštos daržovės iš prekybos centrų. Moteris sako, kad iguana jų šeimai – geriausias testeris. Mat Tarziukas labiau mėgsta daržoves iš ūkininkų. "Jei iš parduotuvės – neėda, – vadinasi, per daug chemijos", – juokiasi ji.