Meilus būdas ir pomėgis gardiems riebiems kąsneliams, tokiems kaip žuvis arba mėsos likučiai, tikriausiai padėjo katėms tapti dabartiniais prijaukintais, tačiau itin nepriklausomais naminiais gyvūnai, sako tyrėjai.

Vėliau žmonės, atrinkdami tam tikros išvaizdos kates – pavyzdžiui, baltas letenėles turinčius individus – išvedė pagrindines 38 šiuo metu žinomas veisles, rašoma studijoje, kuri buvo paskelbta žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

„Naudodami pažangią genomo sekų nustatymo technologiją, galėjome nušviesti kačių unikalios biologijos ir išgyvenimo įgūdžių genetinius žymenis“, – sakė genetikos profesorius adjunktas Wesas Warrenas (Vesas Vorenas), dirbantis Vašingtono universiteto medicinos mokykloje.

Naminės katės „tik neseniai atsiskyrė nuo laukinių kačių, o kai kurios tebesikryžmina su savo laukinėmis giminaitėmis. Taigi nustebome radę jų prijaukinimo įrodymų DNR“ sekose, pridūrė jis.

Mokslininkai, lygindami įvairių naminių kačių veislių, taip pat laukinių kačių ir kitų žinduolių genus, pastebėjo tam tikrų skirtumų.

Pavyzdžiui, tigrai ir naminės katės pasižymi naudingu gebėjimu įsisavinti daug riebiųjų rūgščių, tačiau nesusirgti žmonėms būdingomis širdies ir kraujagyslių ligomis dėl per didelio cholesterolio kiekio.

Iš tiesų kačių organizmo normaliai veiklai mėsa būtina, nors daugelis kitų mėsėdžių gali išgyventi šeriami augaliniu ėdalu.

„Tarp mėsėdžių, tokių kaip katės ir tigrai, komanda atrado ypatingų riebalų metabolizmo genų, kurie keitėsi sparčiau negu būtų galima paaiškinti atsitiktinėmis priežastimis“, – sakoma universiteto pranešime.

„Tyrėjai neaptiko tokių pokyčių tuose pačiuose genuose tarp karvių ir žmonių, kurių maistas įvairesnis ir kuriems nereikalingi tokie patobulinimai“, – pabrėžė tyrėjai.

Išsivystę jutimai

Lyginant su šunimis, medžiodamos katės mažiau kliaujasi uosle, bet geriau mato tamsoje, o jų klausa – jautresnė, nustatė mokslininkai.

Katės taip pat turi daugiau genų, susijusių su gebėjimu užuosti feromonus, todėl jos gali susirasti gana toli esančių partnerių.

Naminių kačių genome aiškiai pastebimi atrankos nulemti pokyčiai, susiję su atmintimi, baimės jausmu ir paskatomis pagrįstu gebėjimu mokytis. Šie ženklai rodo, kad romesnės katės žmonėms buvo labiau priimtini augintiniai.

Su išvaizda susijusiems genams atrankos įtaka taip pat buvo akivaizdi, ypač vėlyviausiose kačių kartose.

„Kitaip negu naminiai žinduoliai, auginti dėl to, kad teikė maistą arba buvo pagalbininkai prižiūrint kaimenes bei medžiojant, taip pat sargai, dauguma kačių veislių buvo išvestos neseniai – per pastaruosius 150 metų, daugiausiai dėl estetinių, o ne funkcinių ypatybių“, – rašoma studijoje.

Pavyzdžiui, Birmos katėms būdingos baltos letenėlės veikiausiai išsivystė dėl to, kad žmonės rinkdavosi auginti ir veisti būtent tokios išvaizdos kates.

Dirbtinės atrankos neveikiamose kačių populiacijose genai, lemiantys šviesaus kailio lopinius, būdingi tik apie 10 proc. individų.

Graužikų naikintojos

Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 600 mln. naminių kačių. Ankstyviausi archeologiniai įrodymai, rasti Viduržemio jūros saloje Kipre, byloja, kad katės arti žmonių gyveno bent prieš 9,5 tūkst. metų.

Archeologai taip pat yra radę įrodymų, kad prijaukintos katės vidurio Kinijoje gyveno maždaug prieš 5 tūkst. metų.

Manoma, kad katės žmonių kasdienio gyvenimo dalimi tapo išplitus žemdirbystei, kai buvo pradėti vertinti šių gyvūnų įgūdžiai naikinti peles iš žiurkes, gadinusias maisto atsargas.

„Tikėtina, kad dauguma kačių buvo veisiamos, kad naikintų graužikus, ir tik vėliau – dėl (kailio) spalvos“, – šios studijos bendraautorius Michaelas Montague (Maiklas Montagiu) rašo AFP atsiųstame elektroniniame laiške.

„Tam tikra prasme romumas turėjo būti vienas iš pradinių elgsenos skirtumų tarp laukinių ir naminių kačių – galbūt tai netgi buvo pagrindinis prijaukinimo variklis“, – aiškino jis.