Širšės įspūdingi padarai – vienintelė motinėlė pavasarį pradeda lizdo statybas, o vasaros viduryje didžiuliuose lizduose gali dūgzti ir keli tūkstančiai šių vabzdžių.
Lietuvoje priskaičiuojama apie 20 įvairių širšių rūšių. Pati didžiausia, net pusę piršto galinti siekti – širšuolė. Širšės, kitaip nei bitės, medaus neneša. Jos medžioja vabzdžius ir jais maitina savo lervas. Neretai ir pačios bitės tampa savo giminaičių aukomis.

Širšuolės kartais net vadinamos bičių vilkais ir iš pirmo žvilgsnio tėra parazitės. Visgi, gamtoje ne vienas gyvūnas ar vabzdys nesėdi be darbo ir savo indėlį įneša į ekosistemas.

Širšės ne tik plešia bičių lizdus ir neša riebias bičių lervas savosioms. Širšės reguliuoja kitų vabzdžių populiacijas – musių, vorų, vikšrų.

JAV ūkininkai susiduria su problema – daugybė metų intensyvios žemdirbystės naudojant pesticidus ir insekticidus leido išsivystyti kenkėjų rūšims, kurios atsparios šioms cheminėms priemonėms. Ūkininkai tada turi pasikliauti širšėmis ir padeda joms įsikurti savo laukuose.

Širšės gyvena medžiuose, gyvatvorėse, po pastatų atbrailomis. Širšės dar mėgsta įsikurti apleistuose graužikų urvuose, lizduose, valtyse, šiukšlių konteineriuose, neretai jos įsikuria ir namų palėpėse ar net ant daugiabučių stogų.

Kai širšės įsikuria namuose ir sukelia nepatogumų, jomis galima atsikratyti. Lietuvos Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Vabzdžių evoliucinės ekologijos grupės vadovas Eduardas Budrys paaiškino kaip jų atsikratyti.

„Lengviausias būdas yra išsikviesti specialias įmones, kurios užsiima įnamių naikinimu. Jos turi specialistus, specialius apsauginius kostiumus, atitinkamus nuodus“, – pasakojo E. Budrys.

Širšės trikdė ir mūsų protėvius prieš šimtus metų. Pastarieji neturėjo nei nuodų, nei specialių kostiumų, tad naudojo kiek paprastesnius būdus padedančius sugyventi su šiais vabzdžiais.

„Yra liaudiškas metodas – į stiklainį įpilti alaus ir įdėti medaus. Širšės tame skystyje paskęsta. Tai nesunaikins lizdo, tačiau labai jį susilpnins ir sumažins aplink skraidančių širšių skaičių“, – pasakojo E. Budrys.

Širšės, kitaip nei bitės, vienoje vietoje įsikuria tik metams. Rudenį apvaisintos motinėlės išskrenda ieškoti kur praleis žiemą, o sterilios darbininkės ir patinai miršta.

Pavasarį naujoje vietoje įsikuria viena motinėlė ir pradeda lipdyti korį bei dėti kiaušinius. Tada, kol dar sienos nepradėjo dūgzti nuo tūkstančių širšių.

Širšės nesuerzintos nepuola, bet galima ir netyčia ant jos užlipti, išgąsdinti ar sutikti prieš tai kitų žmonių išerzintą vabzdį.

Entomologas E. Budrys teigė, kad tokių įgėlimų reiktų pasisaugoti ir juos stebėti.

„Jei žmogus alergiškas – reiktų kreiptis į gydytoją, bet jei ne, padės ir patrinti svogūnu, bet geriausiai ledas. Širšių nuodai atpalaiduoja kraujagysles ir kraujo plazma ima tekėti į aplinkinius audinius. Iš ten ir patinimas“, – pasakojo Vabzdžių evoliucinės ekologijos grupės vadovas.