Daugeliui lankymasis miške jau spėjo tapti nauju įpročiu, kuris, tikėtina, išliks net atšaukus karantino apribojimus. Tačiau ar savo buvimu miške žmonės nepakenks jo nuolatiniams gyventojams?

Žmogus yra mitybos grandinės viršūnėje, taigi, šiam pasirodžius miške, daugelis gyvūnų nuo jo slepiasi: šliaužia, skrenda, ropoja ar kitaip stengiasi išvengti neatpažįstamo plėšrūno. Girių gyventojai negali atskirti kas: medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

"Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių", – sako Mindaugas Survila, "Sengirės" filmo režisierius ir "Sengirės" fondo iniciatorius. "Mišku galima džiaugtis, gauti visą jo teikiamą naudą, mėgautis suteikiama ramybe, tačiau, mokant tinkamai suprasti tam tikrus ženklus, apsilankymas miške gali tapti dar įdomesnis, o jo gyventojai gali lengviau atsipūsti, nes nebus trukdomi, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje – veisimosi laikotarpiu."

Mindaugas Survila pasidalijo keletu patarimų apie tai, kaip skaityti mišką, ir į ką derėtų atkreipti dėmesį, kad apsilankymas jame padarytų kuo mažiau nuostolių gyvajai gamtai.

Pasitraukite iš kelio. Jei einate mišku ir aukštai virš galvos matote ratus sukantį ir garsiai kleketuojantį plėšrųjį paukštį, greičiausiai atsidūrėte  per arti jam jautrios teritorijos. "Paukštis pavojaus signalą skleidžia tik esant kritinėms situacijoms, kartais net apimtas panikos", – perspėjo M.Survila. "Jeigu greitai nepasitrauksite iš vietos, erelis negalės sugrįžti į lizdą, tad greičiausiai paukščio sudėti kiaušiniai atšals ir jaunikliai žus."

Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių.

Redakcijos archyvo nuotr.

Nesiartinkite prie lizdų. Mitas, kad, prisilietus prie gamtoje rastų kiaušinių, šie persismelks žmogaus kvapu ir dėl šios priežasties paukščiai nebegrįš į lizdą – paukščiai turi gana prastą uoslę. Tačiau žmogus gali būti stebimas kitų, labai gerą uoslę turinčių plėšrūnų, pavyzdžiui, kiaunių, kurios dažnai seka įkandin, tikėdamosios nugvelbti sumedžioto aukštesniojo plėšrūno (šiuo atveju – žmogaus) grobio likučius. "Jei sekdama jūsų pėdsakais kiaunė atras lizdą – tikrai nepraleis progos pasmaguriauti rastais kiaušiniais ar jaunikliais, – teigė M.Survila. – Taigi, netikėtai radę lizdą, pasistenkite apsimesti jo nepastebėję ir nueiti toliau – taip galbūt apsaugosite bent vieną miško šeimyną."

wikipedia.org nuotr.

Leiskitės apgaunami. Miške galima pamatyti ir gyvosios gamtos spektaklių: dažnai antys ar kiti mažesni paukščiai apsimeta sužeisti tam, kad patrauktų dėmesį ir nuviliotų nežinomą svečią tolyn nuo lizdo. Anot M.Survilos, pamačius paukštį, kuris atrodo lyg būtų su sulaužytu sparnu, derėtų lėtai sekti įkandin jo. Paėjus keliasdešimt metrų, paukštis nuskris savu keliu, o lankytojas galės pratęsti kelionę po mišką.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Venkite gyvūnų buveinių. Gyvoji gamta – stulbinanti, bet negailestinga, taigi miško gyventojai ieško saugių namų, kurie galėtų apsaugoti tiek nuo žvarbių oro sąlygų ar besikėsinančių gyvūnų, tiek nuo žmogaus. Tai svarbu ir plėšrūnams, kurie stengiasi apginti naują jauniklių vadą. "Jeigu žinote, kur yra vilkų olos, pavasarį ir vasarą pasistenkite prie jų nesiartinti. Šie žvėrys labai ilgai ieško nuošaliausios ir mažiausiai pavojingos vietos, – patarė M.Survila. – Užuodę pėdsakus vilkai gali mėginti išsinešti jauniklius į kitą, daug prastesnę vietą, tačiau nežinia, ar ji bus palanki naujajai kartai užauginti."

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Pasigrožėkite čia ir dabar. Atradus naują lizdą, gali iškilti noras jį nufotografuoti, pasidalyti įspūdžiais ir emocijomis su draugais, šeima. Tačiau derėtų atminti, kad su kiekviena papildoma sekunde, praleista prie lizdo, paukščių išlikimo galimybė mažėja eksponentiškai – per ilgai lūkuriuojant vienoje vietoje, netruks pasirodyti plėšrūnui.

Redakcijos archyvo nuotr.

Stebėkite savo augintinius. Šuo – puikus kompanionas, tačiau keliaujant drauge į mišką augintinį būtina laikyti pririštą prie pavadėlio. Pasak M.Survilos, šuo gali apibėgti daug kilometrų, tad galima net nepastebėti, kaip šis sunaikins paukščių dėtį ar paliktais pėdsakais prišauks kitus plėšrūnus.

Redakcijos archyvo nuotr.

Į rezervatus – tik su leidimu. Rezervatai – paskutiniai prieglobsčiai rečiausioms gyvūnų ir augalų rūšims, tad vaikštinėti po šias vietas be teritorijos darbuotojų palydos draudžiama. Pasak M.Lapelės, gamtos mokslų daktaro ir "Sengirės" fondo bendraįkūrėjo, rezervatus būtina apsaugoti nuo žmogaus įtakos. "Netrikdomos miškų glūdumos yra labai svarbios gyvajai gamtai, ieškančiai saugaus veisimosi ar prieglobsčio vietos, net ir toms rūšims, kurios maisto ieško atvirose erdvėse", – teigė M.Lapelė.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Pasirinkite tinkamą stovyklavietę. Stovyklavimas suteikia unikalią galimybę pamatyti miško slėpinius iš arti. Tačiau laikinoms įkurtuvėms derėtų pasirinkti gamtosaugos specialistų rekomenduojamas stovyklavietes, mat jos parinktos atsižvelgiant į žinomas gyvūnų buveines. "Pasistačius palapinę tiesiog miške galima nepastebėti lizdo, olos ar urvelio. Renkantis tam pritaikytas stovyklavietes būsite tikri, kad, kurdami laikinus namus sau, nesugriovėte jų kitiems", – samprotavo M.Survila.

Girių gyventojai negali atskirti, kas: medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Medžio darbus palikite namams. Pasak režisieriaus, dailidės amatą vertėtų puoselėti namuose, o miške apsiriboti jau įrengtomis arba natūraliomis gamtos konstrukcijomis. "Žmogaus "inžineriniai šedevrai" gyvūnams nereikalingi. Jokie briedžiai ar gegutės nepasinaudos stalais ar suoleliais, tačiau mėgstančius lėbauti gamtoje šie tikrai gali pritraukti", – pastebėjo M.Survila.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Netriukšmaukite. Pripratęs prie miesto šurmulio, dažnas lankytojas miške prisistato su trenksmu. "Kaip jaustumėtės, jei paryčiais laiptinėje išgirstumėte riaumojantį liūtą? – svarstė režisierius. – Panašiai gamtos tylą sudrumsčia skambus pokalbis, garsus mašinos durelių ar bagažinės uždarymas."

S. žiūros / Fotobanko nuotr.

Šurmulys keičia gyvūnų įpročius ir verčia juos trauktis į kitas vietas ar net palikti jauniklius, taigi esant miške reikėtų būti kuo tylesniems.

"Jeigu būdami gamtoje pamatėte žvėrį ar paukštį ir sugebėjote atsitraukti taip, kad likote nepastebėtas, drąsiai galite save vadinti gamtos žmogumi – esate puikus pavyzdys visiems, mėgstantiems lankytis gamtoje", – sako M.Survila.

Miškas – tai erdvė savęs atradimui, vieta prisiminti tikrąsias vertybes, sugrįžti prie natūralumo. Tačiau šis trapus pasaulis yra nepaprastai paveikus žmogaus įtakai, taigi tai, koks jis išliks ateities kartoms, priklausys nuo veiksmų, kurių bus imtasi šiandien.