Per Kalėdas savo namus žmonės neretai puošia paprastojo amalo, amalenio arba bugienio šakelėmis, nes manoma, kad jos saugo nuo nelaimių ir piktųjų jėgų, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Botanikos sodo skyriaus vedėjas Darius Ryliškis. „Su amalu susijęs įdomus paprotys – vyras ir moteris, susitikę po juo, turi pasibučiuoti ir nuskinti vieną uogą. Kai visos uogos nuskinamos, pareiga bučiuotis pranyksta. Tikima, kad tie, kurie nors kartą bučiavosi po amalu, laimingai gyvena“, – pasakoja dendrologas.

– Kuo ypatingi bugieniai ir amalai, kodėl jie minimi legendose, o bugienis – net Biblijoje?

– Angliškai kalbančiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje per Kalėdas savo namus žmonės neretai puošia paprastojo amalo arba amalenio šakelėmis, nes manoma, kad namie pakabintos šakelės saugo nuo nelaimių. Su šiuo augalu susijęs įdomus paprotys – vyras ir moteris, susitikę po kabančiu amalu, turi pasibučiuoti ir nuskinti vieną uogą. Kai visos uogos nuskinamos, pareiga bučiuotis pranyksta. Tikima, kad tie, kurie nors kartą bučiavosi po amalu, laimingai gyvena. Didžiojoje Britanijoje, Airijoje taip dažniau daroma per Kalėdas.

Papročiai neatsirado iš niekur – jie paremti senomis druidų legendomis. Druidai amalą laikė šventu medžiu, nes šis augalas žiemą ne tik žaliuoja, bet ir turi uogų, bei taikos simboliu. Taip pat jie žinojo, kad amalas turi gydomųjų savybių. Manyta, kad savo galių amalas nepraranda tik nukirstas auksiniu pjautuvu ir nepalietęs žemės, todėl amalo šakas žyniai pjaudavo tik auksiniais pjautuvais  ir niekada neleisdavo joms prisiliesti prie žemės. Žyniai jas džiovindavo ir trindavo į miltelius, kurie, jų manymu, ne tik apsaugodavo nuo piktų dvasių ir nervų sistemos ligų, bet ir suteikdavo vaisingumą.

Iki šių laikų kai kuriose šalyse gajus paprotys per Kalėdas dovanoti amalo šakutę su uogelėmis, nes nupjauta amalo šakelė neišdžiūsta ir per mėnesį. Jei oras patalpoje drėgnas, ji gali išlikti gyva ir metus.

Bugienių naudojimas per šventes irgi siekia ikikrikščioniškus laikus. Bugienio šakeles per saturnalijas naudojo romėnai, nes tai buvo Saturno šventas augalas. Bugienio vainikus druidai užsidėdavo eidami į šventas giraites.

Krikščionims bugienio lapai simbolizuoja kančią, o uogos – kraują, šis augalas yra amžino gyvenimo ir atgimimo simbolis. Viena Biblijos legenda pasakoja, kad ten, kur žengdavo Išganytojas, po kojomis išdygdavo bugienių krūmai. Kai kuriuose paveiksluose Kristus vaizduojamas ne su erškėčių, o su bugienių vainiku. Ankstyvojoje krikščioniškoje tradicijoje bugienio, kaip ir amalo, šakelės buvo naudojamos siekiant apsisaugoti nuo piktųjų jėgų, o vėliau tapo Kalėdų simboliu.

– O kur jų gauti? Juk bugieniai natūraliai auga kaip salų ir nedidelių kalnų grupių augalai, o amalai – aukštai medžiuose.

– Amalai ir amaleniai gamtoje niekur neauga savarankiškai. Jie savo šakneles įleidžia į beržų, tuopų, obelų šakas. Amalai nenustoja žaliuoti net ir žiemą. Jų lapeliai šviesiai žali, šiek tiek gelsvi ir yra atsparūs žiemos šalčiams. Pietinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje amalai pražysta kovą ir balandį, kas mums irgi labai neįprasta. Iš moteriškų žiedų susiformuoja netikros lipniu minkštimu žirnio dydžio (iš pradžių – žalios, vėliau – baltos) uogos, kurios prinoksta vėlai rudenį ir lieka ant augalo visą žiemą. Amalo uogos žiemą tampa dideliu skanėstu sparnuočiams. Taigi, norint namus papuošti amalo šakelėmis, teks jų ieškoti aukštai medžiuose.

Bugienių mokslininkai pasaulyje suskaičiuoja kelis šimtus. Daug jų paplitusių atogrąžose, paatogrąžiuose ir dalis – vidutinio klimato juostoje. Bugieniai gali būti medžiai, krūmos, lianos. Jų lapai odiški, žvilgantys, dažnai su dygliais kraštuose, žiedai smulkūs, balti, vaisiai – netikros uogos. Tradiciškai dekoracijoms dažniausiai naudojamas dygialapis bugienis, kuris Lietuvos teritorijoje nežiemoja arba gali peržiemoti tik labai šiltą žiemą. Tad šakelių dekoracijoms galima tik įsigyti floristų parduotuvėse. Nors, kaip dendrologas, norėčiau rekomenduoti auginti virgininį bugienį, kuris žiemą numeta lapus, bet puikiai papuošia aplinką raudonomis netikromis uogomis.

– Kalbama, kad amalas turi ir gydomųjų savybių.

– Taip, amalas turi ir gydomųjų savybių, tik mes su juo dažniau susiduriame, kai jis apsigyvena ant kultūrinių vaismedžių. Sodininkai tuo nesidžiaugia ir paprastai rekomenduoja amalą išpjauti, o žaizdas apvynioti juoda plėvele, kad iš medyje likusių šaknų amalas neataugtų. Miškininkai ir aplinkosaugininkai vertina šiek tiek kitaip – 2000 m. paprastasis amalas buvo įtrauktas į augalų, kurių rinkimas ir prekyba yra apriboti, sąrašą. Taigi sau pasirinkti amalo šakelių galėtume, bet, norint prekiauti, reikia gauti Aplinkos ministerijos leidimą.

Žinoma, kad amalas liaudies medicinoje naudotas širdies veiklos, nervinio pobūdžio sutrikimams gydyti. O injekciniai amalo preparatai šiuolaikinėje medicinoje vartojami kaip pagalbiniai vaistai gydant vėžinius susirgimus ir degeneracines sąnarių ligas. Tačiau šis augalas turi stipriai veikiančių nuodingų medžiagų, todėl savarankiškai juo gydytis negalima. Be to, jei vaikai paragautų tų netikrų uogų, pasekmės būtų nemalonios.

– Ar, puošiant Kalėdų stalą, bugienį, amalą ir kitus visžalius augalus reikia derinti?

– Dauguma visžalių augalų tiek lietuviškoje, tiek apskritai europinėje kultūroje simbolizuoja gyvybingumą, tad jų derinimas, manau, neprieštarauja jokioms tradicijoms ir yra logiškas.

– Kokiuose kraštuose per Kalėdas bugieniai ir amalai populiariausi?

– Amalai tradiciškai naudojami Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, ikikrikščioniškais laikais buvo naudojami ir Viduržemio jūros regione (bent jau taip rašoma). Bugienio panaudojimo geografija panaši, tik vokiškai kalbančiose šalyse jis vadinamas dygliuotąja palme ir buvo naudojamas dar ir per Velykų apeigas.