Žiemoje gyvename beveik dvi savaites, o pačios žiemos dar nepažinome. Ne dėl mūsų kaltės – tiesiog kol kas žiema labai švelni ir vis labiau švelnėjanti. Kaip ir reikėjo tikėtis, po pirmųjų dienų šaltuko ir sniegelio, stojo šiltesni orai, nupursnojo lietutis. Sniego vienur visai nebeliko, kitur jo iškrito naujo. Ledas ant kai kurių telkinių siekia dešimtį centimetrų, tačiau tai yra tik graži šios žiemos dekoracija.

Iš apačios graužiamas srovių ir tirpdomas vandens šilumos ledas plonėja. Tad tikrai negalime vaikščioti ir žvejoti ten, kur buvome prieš savaitę. Žiemos pradžios ledelis labai klastingas. Tą bene geriausiai supranta žvėrys, kurie nevaikšto ledu ir visada apeina ežero kampą, o upelį pereina tik brasta – sekliausioje jo vietoje. Ką tik sužinojome, kad Kuršių mariose ledas laužiamas. Jo prinešta į pakraščius, taigi šios žiemos pirmasis ledas mariose stintų žvejų nelaukia.

Mes vis tebelaukiame drėgmės, kuri gertųsi dirvon. Gali būti, kad žiema drėgmę palengva grąžins, nes didesnio šalčio nesitikime ir nelaukiame. Tačiau žiema vis tiek bus, o svarbiausia – bus Kalėdos ir kalėdinė eglutė.

Iki Kalėdų lieka pora savaičių, tad apie eglutes galvoti jau laikas. Lietuvoje prieš pat Kalėdas, įprastai Kūčių dieną, įnešama mišku kvepianti eglutė ar eglės šaka. Nors yra nemažai ūkininkų, auginančių kalėdines eglutes ir kėnius, tačiau daugiausia eglučių atvežama tiesiai iš miško. Jeigu jas oficialiai parduoda miškininkai, miškų savininkai, pirkite drąsiai. Jie juk geriausiai žino, kurias eglutes galima iškirsti, kas nepadarys žalos giriai.

Pirkdami nepamirškite iš eglučių pardavėjo pasiimti kasos čekio – įrodymo jums. Kartu tai pagarba miškui ir medeliui, kuris augo tam, kad mums neštų džiaugsmą.

Ilgiausių naktų metas jau čia pat. Kol nėra šalčių, paukščiai per keletą valandų suspėja palesti ir problemų neturi. Tačiau, jei užgriūtų šaltis, o tai išliks aktualu iki pat vasario galo, vienu iš paukščių išsigelbėjimo šaltinių taptų lesyklos. Net ir dabar jose jau gausu paukščių, kurie aplink turi pakankamai natūralaus lesalo, bet nuo lesyklos nenutolsta. O jei staiga viskas pasikeistų? Jei lesykla liktų vieninteliu maisto šaltiniu?

Vis dažniau pasigendame saulės. Suprantame, kad ji dar nebus kaitri, kad pakils visai neaukštai virš horizonto, tačiau jos spindulių pakaktų nuotaikai praskaidrinti. Ne tik mums, bet ir visiems gamtos vaikams. Juk saulė yra svarbiausia gyvybės globėja. Net ir dabar, tamsių dienų metą.