Nekeliantis alergijos šuo

Aukštutiniai Kaniūkai garsėja ne tik gamtos grožiu, ramybe, bet ir gyventojų meile gyvūnams. Štai Naujųjų metų naktį ne vienoje gatvelėje žėrėjo bengališkos ugnelės, o ne sproginėjo petardos, griaudėjo fejerverkai.

"Mes, mūsų kaimynai, tausojame gamtą, mylime gyvūnus. Todėl 2020-uosius sutikome įžiebę tik šaltąsias ugneles. Labai norėtųsi, kad jos pamažu išstumtų gyvąją gamtą gąsdinantį ir aplinkos orą teršiantį visokių pirotechnikos gaminių griausmą. Tačiau, sprendžiant pagal tai, kas kasmet dedasi gruodžio 31-ąją, kauniečių sąmoningumo ir pagarbos gyvajai gamtai reikės dar ilgai laukti", – apgailestavo buvęs Kauno miesto meras Rimantas Mikaitis, glostydamas prie jo krūtinės prigludusią abrikosų spalvos nykštukinę pudelę Panda. Ši, išgirdusi durų skambutį pirmame namo aukšte, kaipmat pasiprašė ant grindų ir, įsitaisiusi antrojo aukšto laiptų aikštelėje, garsiu lojimu sutiko įeinantį žmogų. Pažinusi šeimininkę, puolė laiptais strimgalviais žemyn.

"Tai, visų pirma, ne vyro, o mano šuo, – užkrečiamai juokdamasi patikino Giedrė Mikaitienė. – Panda atsirado pas mane 2009 m., kai dar dirbau Palangos "Vanagupės" viešbutyje. O atsirado todėl, kad man buvo liūdna vienai. Kodėl būtent toks pudelis? Todėl, kad šitos veislės šunų kailis nekelia alergijos, o mano sūnus Marijonas, būsimasis politologas, nuo vaikystės buvo alergiškas šuns ir panašių gyvūnų kailiui. Tad, pasitaikius progai, įsigijau alergijos nekeliančios šunų veislės atstovę", – paaiškino Giedrė Pandos atsiradimo Mikaičių namuose priežastį.

Meilė šunims nuo mažens

Pasak pašnekovės, ji nuo mažens mylėjo šunis. Tėvai ją lengvai surasdavo gatvėje – dukrelė beveik visada sukiodavosi tarp anuomet palaidų gatvės kaimynų šunų.

"Būdama ketvirtokė sugalvojau, ką padaryti, kad namuose atsirastų šuo. Galvą sukti reikėjo todėl, kad mamai nelabai patiko šunys. Taigi, Kovo 8-osios proga mamą pasveikinau įteikdama gražiai kaspinu perrištą dėžutę. Toje dėžutėje buvo vienas iš šuniukų, kurį atsivedė klasės draugės kalytė. Deja, po trijų parų šuniuką teko grąžinti draugei, nes mažylis naktimis kaukė, o dienomis niokojo viską, ką pasiekdavo… Anuomet man tai – grąžinti dovaną atgal – buvo labai skaudu. Kadangi mamos nuomonė apie šunis daugybę metų nekito, tai Pandą, kai mums reikėdavo išvažiuoti už Lietuvos ribų, veždavome prižiūrėti vyro mamai į Kuršėnus. Tačiau pastaraisiais metais mano mama pati pasisiūlė prižiūrėti Pandą. Ir tai nenuostabu – niekas negali atsispirti šios persikinės kalytės kerams", – įsitikinusi G.Mikaitienė.

Keturkojė gydytoja

Giedrė patikino, kad vienuolikos metų kalytė dar nelinkusi sirgti. Atvirkščiai – ji užsiima šeimos narių terapija. "Atsimenu, bėgau pusmaratonį. Įpusėjusi trasą, slystelėjau ant numesto vienkartinio puodelio ir patyriau traumą – plyšo šlaunies raumens skaidula. Pusmaratonio trasą baigiau, bet po to teko nemažai laiko praleisti lovoje, į kurią, beje, lengvai įsikrausto Panda. Maža to, ji geba greitai nustatyti, kas kam skauda ir tuoj pat atsigula ant tos vietos. Taip buvo ir su mano koja – Panda akimirksniu atsidūrė prie jos.

Anot Mikaičių, jie vertina ne tik Pandos daktariškus gebėjimus, bet ir jos persiko spalvos vilną, kurios nepalieka kirpykloje – surenka ir parsineša namo. Mat Pandos kailis gelbsti, kai įsiskauda koks sąnarys – tada skausmą malšina plonas medžiaginis maišelis su rusvomis Pandos garbanomis.

Anot Mikaičių, jie vertina ne tik Pandos daktariškus gebėjimus, bet ir jos persiko spalvos vilną, kurios nepalieka kirpykloje – surenka ir parsineša namo.

Norėjo tapti mama

Sulaukusi brandaus amžiaus Panda tapo labai pavydi. Vos šeimininkė paima anūkę ant rankų, kalytė pradeda garsiai loti, šokinėdama apie Giedrę. Ir nenurimsta tol, kol ši ir jos nepaima ant rankų. Tada kalytė akimirksniu nurimsta – Giedrės anūkė gali daryti su ja, ką nori.

Kai Panda buvo dar jauna, mėgino tapti mama, bet nesėkmingai. O buvo taip. "Pamatėme lietuviškame cirke labai šaunų persikinį pudelį. Tas keturkojis artistas, matyt, paliko įspūdį ir Pandai, tad keletą kartų vykome stebėti cirko pasirodymų skirtinguose Lietuvos miesteliuose. Toks atkaklumas, matyt, patiko keturkojui cirko artistui – ir jie kuriam laikui tapo pora. Deja, bendras jų kūrinys neišgyveno, ir Panda daugiau niekad nerodė jokio noro tapti mama.

Žino savo vertę

Kalytė nesąmoningai moko šeimos narius laikytis griežtos tvarkos: nepalikti Pandai pasiekiamoje vietoje kojinių, nosinių ir kitų panašių daiktų, kuriuos ji akimirksniu nusitempia tik į jai vienai žinomą vietą. Taip pat negalima palikti jokių maisto likučių ant stalo, nes jie tuoj pat atsiduria Pandos dėmesio centre.

Tačiau didžiausią malonumą jai teikia lakstymas kieme, sode ar išėjimas su šeimos nariais į čia pat, šalia namų, ošiantį pušyną. Mat Panda žino, kad už savo kiemo ribų sulauks visuotinio dėmesio dėl savo elegantiškos išvaizdos, išraiškingų akių, meilumo ir kantrybės, ypač su mažais vaikais, bei nepaprasto atsidavimo savo šeimininkams.

Šis tas apie veislę

Manoma, kad pudelis išvestas kryžminant medžioklinius ir ganymo šunis.

Panašių į pudelius šunų yra senovės Graikijos ir Romos imperijos freskose, XIV–XV a. Europos menininkų tapyboje ir skulptūrose. XV a. šie šunys jau buvo vadinami pudeliais, kurie netrukus labai paplito.

Pirmiausia buvo aprašytas didysis pudelis, vadintas vandens šunimi. Mat, anot ekspertų, pudelių protėviai – trumpaplaukiai prancūzų pointeriai, kuriuos iš Afrikos į Europą atvežė maurai (taip vadinami Šiaurės Afrikoje gyvenantys klajokliai berberai, kuriuos VII a. islamizavo arabai). Vėliau prancūzų pointeriai buvo kryžminami ir su Portugalijos, ir Ispanijos vandens šunimis. Taip buvo išvesta šunų veislė, labai primenanti dabartinį didįjį pudelį.

1562 m. buvo aprašytas nykštukinis pudelis. Tokius mažus šunis buvo galima nešiotis su savimi. Jie buvo vertinami dėl įvairių gebėjimų, dažnai pasirodydavo cirko vaidinimuose.

Liudviko XVI valdymo laikais pudeliai tapo prabangos simboliu. Milžinišką populiarumą šie šunys įgavo XX a. viduryje.

Pudeliai – puikūs plaukikai, dažniausiai naudoti ančių medžioklėje. Gal ne visi žinome, kad šie šunys buvo vertinami ir kaip puikūs grybautojai (rinko trumus) ir tarnavo kariuomenėje (ieškojo sužeistųjų ir dirbo ryšininkais).

XIX a. antrojoje pusėje daugelyje šalių buvo steigiami pudelių mylėtojų klubai, sukurti pirmieji veislės standartai, o Vokietija, Rusija ir Prancūzija varžėsi dėl teisės vadintis pudelių gimtine.

Pirmasis veislės aprašymas pasirodė 1880 m., o 1936 m. Berlyne standartą patvirtino FCI.