– Liepos 6-ąją Lietuvos Prezidentas jums įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino apdovanojimą už aplinkosauginę veiklą ir už žinių apie miškų poveikį žmogaus sveikatai sklaidą. Sveikiname. Prisistatykite, kas esate?

– Pagal profesiją esu politologė, bet labiau vadinu save miško advokate, mat šiuo metu užsiimu miško advokacija, aplinkosaugos projektais, taip pat vedu miško maudynių praktikas žmonėms.

– Kas nutiko, kad iš politikos pasukote į aplinkosaugą ir netgi ėmėtės aktyviai advokatauti miškui?

– Visada mačiau miškus kaip didžiausią Lietuvos turtą, netgi, sakyčiau, mūsų šalies identitetą. Kai 2018 m. po studijų užsienyje grįžau į Lietuvą, išsigandau pamačiusi, kas vyksta, – turiu omenyje miškų kirtimus. Supratau, kad kažkas su mūsų valstybės miškų politika yra ne taip. Subūriau bendraminčių grupę. Ėmėme važinėti po miškus, filmuoti dronu, domėtis. Grynai iš pilietinės perspektyvos, nes iš pradžių net nežinojau, kas yra tas plynas kirtimas ir pan.

Šiandien, praėjus šešeriems metams nuo mūsų veiklos pradžios, tapau miškų politikos atstove, arba miško advokate. Su kolegomis norime pakeisti miškų politiką taip, kad daugiau jų būtų skirta gamtai ir žmonėms. Nes sulig kiekvienais metais sparčiai daugėja ūkinių miškų ir viskas krypsta į medienos pramonės pusę. Manau, tai, kaip yra tvarkomi valstybės miškai, parodo mūsų, kaip visuomenės, brandą.

Pradžia: žmogus gali pradėti ir nuo vieno šalia esančio medžio – ryte atsikėlęs jį stebėti, liesti, uosti jo kvapą. / M. Peldavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia ji – ta mūsų branda? Ar mes, lietuviai, pakankamai sąmoningi miškų klausimu?

– Lietuviai jau buvo pakankamai sąmoningi nuo Antano Baranausko laikų. Galima sakyti, savo poemoje „Anykščių šilelis“ poetas pirmas aprašė lietuviškąsias miško maudynių tradicijas ir tai, kokią naudą žmonėms teikia miškas. Atėjus į jį, anot A. Baranausko, reikia įveiklinti visus penkis žmogaus pojūčius – uostyti, liesti, klausytis miško garsų, netgi ragauti.

Deja, šių dienų žmonės jau seniai visa tai pamiršę. Jiems trūksta žinių ir supratimo, kad miškas yra ne tik mediena. Todėl parašėme laišką japonui, miško medicinos daktarui Qing Li, kuris daugiau kaip 30 metų tyrinėja miško poveikį žmogaus sveikatai.

– Jis sutiko atvykti į Lietuvą? Sukarti tokį ilgą kelią dėl jūsų saviveiklininkų grupelės?

– Jo bilietas kainavo 4 tūkst. eurų, kuriuos mes patys surinkome. Pilietiškai nusiteikę žmonės aukojo, kiek kas galėjo, ir daktaras Qing Li dalyvavo mūsų su Anykščių bendruomene organizuotame Miško festivalyje, kuris įvyko Anykščiuose 2018-aisiais. Tais pačiais metais buvo išversta ir išleista jo knyga „Miško maudynės. Shinrin-Yoku. Apie gydantį gamtos poveikį žmogui“. Nuo tada, galima sakyti, Lietuvoje ledai pajudėjo: ėmė rastis miško terapijos, jos specialistai, kurie ėmė vesti miško maudynes. Jų gretas papildžiau ir aš. Ėmiau kviesti žmones į mišką, aiškinti jiems, kad būtent miške galime greičiausiai gyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Valio: Liepos 6-ąją Monikai įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis už aplinkosauginę veiklą ir žinių apie miškų poveikį žmogaus sveikatai sklaidą. / M. Peldavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Jums teko gyventi ir studijuoti Pietų Korėjoje. Įdomu, kokia miškų politika ten? Ar prie valstybės vairo stovintys žmonės labiau supranta terapinę miškų naudą ir pripažįsta jų poveikį sveikatai?

– Ten visa šalis – nuo pradinuko iki senjoro – savaitgaliais eina į mišką. Jų nacionalinė politika kalba apie tai, kad miškai teikia laimę žmonėms, o gerovės valstybė kuriama per santykį su mišku. Gyvendama ten iš tiesų buvau labai įkvėpta jų požiūrio ir gyvenimo būdo. Todėl ir Lietuvoje gimė noras siekti to paties – kurti žaliąją gerovės valstybę, kurioje miškai teiktų laimę žmonėms.

Kiek teko domėtis, per pastaruosius 30 metų Pietų Korėjos Vyriausybė įgyvendino įspūdingą miškų politiką. Ten veikia 147 vaikų darželiai miškuose, devyni miškų edukaciniai centrai, 166 poilsio rekreaciniai miškai, 47 miško terapijos centrai. Įkurtas Miškų gerovės institutas. Miškas čia matomas kaip erdvė, kurioje žmonės gali atgauti jėgas, gerinti savo psichologinę ir fizinę sveikatą.

– Gal pati gyvenate miške, ar bent jau arti jo?

– Beveik dešimt metų gyvenu Anykščiuose, šalia A. Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio. Taigi, kiekvieną rytą, vos pabudusi, pirmiausia valandą pasivaikštau po jį.

Gimiau Šiauliuose, aplinkui šį miestą miškų nedaug. Tačiau mes su šeima turime bendrą giminės reliktą – savo mišką, kuriuo visi bendromis jėgomis rūpinamės.

Anykščius pasirinkau visų pirma dėl to, kad tai gamtinio turizmo kraštas. Prieš dešimt metų dalyvavau programoje „Kurk Lietuvai“, dėl kurios juose ir atsidūriau. Tikrai nemaniau, kad liksiu, bet pasidarbavusi Anykščiuose pusmetį ir pamačiusi, kokia puiki juose gyvenimo kokybė – gamta, daug veiklių anykštėnų ir naujakurių, nusprendžiau įleisti šaknis.

Kartais tėvai, atsiųsdami į miško maudynes savo vaiką, įdeda jam į krepšelį ir maudymosi kostiumėlį. Tačiau miško maudynės reiškia, kad mes maudomės miško atmosferoje.

– Miško maudynės japoniškai – shinrin-yoku. „Shinrin“ – „miškas“, „yoku“ – „vonia“. Tačiau nuėję į mišką nesimaudome taip, kaip galėtume įsivaizduoti tiesiogine prasme. Ką tuomet japonai turėjo omenyje?

– Pavadinimas, tiesa, asocijuojasi su vandeniu, bet vanduo čia niekuo dėtas. Kartais tėvai, atsiųsdami į miško maudynes savo vaiką, įdeda jam į krepšelį ir maudymosi kostiumėlį (šypsosi). Tačiau miško maudynės reiškia, kad mes maudomės miško atmosferoje ir tai darome visais savo pojūčiais, kurie ateina per akis, ausis, odą, nosį, liežuvį. Maudomės miško garsuose, miško klimate, miško ore, pripildytame fitoncidų (fitoncidai – augalų išskiriamos biologiškai aktyvios medžiagos, kurios naikina bakterijas – aut. past.). Per visa tai ir vyksta žmogaus gydymas.

– Kokių žmonių dažniausiai ateina į jūsų vedamas miško maudynes?

– Oi, įvairių. Nuo mokyklinukų iki senjorų. Šią vasarą vedame tęstines miško maudynes Vilniaus senjorų asociacijai. Jiems tai kaip savotiška socializacijos forma, nes miške mes bendraujame, dalijamės savo pajautomis.

Šiandien miško maudynės labai populiarios ir tarp įmonių kolektyvų. Vadovai siunčia savo darbuotojų grupes į mišką norėdami gerinti jų psichologinę būseną, kūrybingumą. Mat miške mūsų simpatinė nervų sistema pereina į parasimpatinę ir taip mes gebame geriau atsipalaiduoti. Bent kartą per savaitę miško maudynes praktikuojantys žmonės džiaugiasi, kad kyla jų kūrybingumas, gebėjimas rasti išeitį nestandartinėse situacijose. Jie mini išaugusį pasitikėjimą savimi, geresnę miego kokybę, didesnę empatiją. Padidėja jų organizmo atsparumas depresijai, nerimui, pykčiui. Galbūt dėl to miško maudynėmis vis labiau domisi psichologai ir psichoterapeutai. Jas net užsako šeimų šventėms, kaip tam tikrą bendrystės patyrimą, kur svečiai vieni kitus gali išvysti visai kitoje aplinkoje.

Planas: atėjus į mišką reikia įveiklinti visus penkis žmogaus pojūčius – uostyti, liesti, klausytis miško garsų, netgi ragauti. / M. Peldavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau tai, apie ką jūs kalbate, labiau kvepia pramoga…

– Kodėl? Kolektyvai, kurie užsisako miško maudynes, jas naudoja kaip prevencinę priemonę, nes nuovargio ir streso lygis mūsų visuomenėje sparčiai kyla. Būna, kad žmonės, pabuvę miške, net apsiverkia, nes pasijunta geriau pailsėję, sugrįžę į save.

Mes, neturintys medicininio išsilavinimo, miško maudynes vedame labiau kaip edukaciją ir prevencinę sveikatinimosi priemonę. Tačiau tie, kurie turi atitinkamą išsilavinimą, miško maudynes jau gali skirti kaip vaistą. Toks „žaliasis receptas“ Japonijos sveikatos sistemoje egzistuoja daugybę metų.

– Cituoju: „Miško maudynės nėra paprastas pasivaikščiojimas, veikiau, gilesnis miško patyrimas.“ Ar galėtumėte paaiškinti konkrečiau, kaip viskas vyksta?

– Atėjus į mišką daromi specialūs miško maudynių pratimai. Daugiau nei 60 jų yra aprašyti Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų, knygoje „Miško terapija. Gydanti gamtos galia. Praktinis miško maudynių vadovas“. Per tris valandas, kol vyksta miško terapijos seansas, paprastai spėjame atlikti 5–6 pratimus.

Iš esmės juos galima daryti vienoje vietoje. Čia tikslas – ne ėjimas. Taigi, apsistoję vienoje vietoje klausomės miško garsų, uostome kvapus. Žmonės nustemba, supratę, kad gali užuosti daug skirtingų kvapų. Man labai patinka pratimas „Miško kambarys“, kur kiekvienas susiranda savo miško vietą (kambarį) ir joje praleidžia bent 20 minučių stebėdamas aplinką. Tiek laiko reikia, kad žmogus išeitų iš savo minčių ir pradėtų stebėti tai, kas vyksta aplinkui. Esminis tikslas – per fizinius pojūčius susilieti su gamta emociškai, psichologiškai.

– Ar visiems tai lengvai pavyksta?

– Tikrai ne. Dažniausiai virsmas įvyksta po 2–2,5 valandos. Tik tada žmogus visiškai atsipalaiduoja. Užtai ir darome tuos pratimus, kad pavyktų nurimti. Geriausia stebėti vaikus, nes matome, kokie aktyvūs jie atvyksta į mišką ir kokie nurimę važiuoja iš jo namo. Čia mums nereikia siekti tam tikro rezultato – užtenka tiesiog pasyviai žavėtis aplinka ir ją stebėti.

Vieniems miškas jau nuo vaikystės asocijuojasi vien su grybų ir uogų rinkimu. Jie mena buvimą miške kaip negatyvią patirtį. Kiti sako, kad neina į mišką dėl to, kad jų šeimoje niekas grybų nevalgo. Atėję į miško maudynes žmonės atranda visai kitokį buvimą, sužino, kad miške galima ir nieko neveikti, tiesiog būti, draugauti su juo. Tie, kurie ateina visko bijodami – erkių, kitų vabzdžių, dažniausiai grįžta namo atsikratę baimių.

Norime, kad bent 20–30 proc. Lietuvos miškų ateityje būtų skirti žmonėms, o dar 30 proc. – saugomoms teritorijoms, kuriose žmonės taip pat galėtų sveikatintis.

– Ar miško maudynėms reikia ieškoti kokių nors specialių miškų, ar tinka ir netoli namų esantis parkas, kita žalioji erdvė?

– Mus teigiamai veikia ir žalioji erdvė, ir parkas, bet… Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kuo miške daugiau biologinės įvairovės, tuo labiau jis veikia mūsų sveikatą. Didelė sąsaja tarp biologinės įvairovės dirvožemyje, ore su mūsų žarnyno sveikata, o per ją – ir su mūsų psichologine būsena.

Rugsėjo 18–20 d. Druskininkuose organizuojame tarptautinį kongresą „Miškai ir jų poveikis sveikatai“. Į jį atvyks mokslininkai iš viso pasaulio ir dalysis savo atradimais miškų tema – kaip buvimas miške veikia onkologines, kitas ligas, kokie miškai daro didžiausią poveikį žmonių sveikatai ir pan.

Grįžtant prie jūsų klausimo, visada sakau, kad žmogus gali pradėti ir nuo vieno šalia esančio medžio. Ryte atsikėlęs jį stebėti, liesti, uosti jo kvapą… Iš tiesų mes per mažai liečiame organinius paviršius, kai jų per dieną turėtume pačiupinėti mažiausiai dvylika skirtingų rūšių.

Mūsų tikslas – kad žmogus tiesiog šalia namų galėtų išeiti į mišką. Todėl ir siekiame, kad Lietuvoje būtų apsaugoti miškai, esantys aplink gyvenvietes, miestus ir priemiesčius. Kad žmonėms nereikėtų toli važiuoti ieškant sveikatinimosi zonų. Šiandien, deja, to dar nėra. Lietuvoje miškų, skirtų rekreacijai, yra tik 6 proc., didžioji dalis miškų (apie 80 proc.) skirti ūkiniam naudojimui – medienai. Štai kodėl mūsų tikslas – įrodyti, kad sveikatinimas, rekreacija – lėšų, skirtų sveikatai, taupymas. Norime, kad bent 20–30 proc. Lietuvos miškų ateityje būtų skirti žmonėms, o dar 30 proc. – saugomoms teritorijoms, kuriose žmonės taip pat galėtų sveikatintis.

Čia ir dabar: būtent miške galime greičiausiai gyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tereikia tiesiog būti jame. / M. Peldavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Nelabai įsivaizduoju, kaip XXI a. darboholikas stovi prie namų apsikabinęs medį ir mintyse negraužia savęs už tai, kad nieko neveikia…

– Išleista puiki Byung Chul Han knyga „Nuovargio visuomenė“. Joje sakoma, kad šiandien gyvename su šūkiu: „Taip, mes galime!“. Deja, laisva valia tapę išnaudotojais patys sau, gauname dovanų depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimų. Didžiausias mūsų priešas šiandien yra mūsų pačių psichika. Pasveikti galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti.

Mes taip išaukštiname produktyvumą, kad pamirštame, jog esame ne robotai ir kad mums labai reikalingas ir tas nieko neveikimo laikas. Tyrimais įrodyta, kad geriausius sprendimus priimame tada, kai mūsų smegenų bangų dažniai iš alfa, kur yra stresas, pereina į kitus dažnius. Jeigu žmogus, kaip sakote, jaučia nerimą, kad tą valandėlę miške jis nieko neveikia, jau rodo rimtą perdegimo stadiją.

Anglija, Danija, atlikusios tyrimus, padarė išvadą, kad jų gyventojų ryšys su gamta labai mažas. Todėl ėmėsi veiksmų – sukūrė nacionalinius ryšio su gamta skatinimo planus, buvimą gamtoje ėmė traktuoti kaip priemonę prieš perdegimus, depresijas ir pan.

– Įdomu, kokius negalavimus gali padėti įveikti miškas ir buvimas jame?

– Miško dovanos žmogaus sveikatai yra labai didelės. Tai ir sumažintas streso hormono (kortizolio) kiekis; pamažėjęs kraujospūdis, cukraus kiekis kraujyje. Miško maudynės didina kraujo ląstelių atsparumą uždegimams ir net onkologinėms ligoms, stiprina bendrą žmogaus imunitetą, jo endokrininę, širdies ir kraujotakos, virškinimo sistemas.

Miško terapija labai tinka dėmesio sutrikimą, įvairių autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams. Nemažai tyrimų parodė, kad miško maudynės prisideda ir prie daugelio senatvinių ligų prevencijos, jų gydymo.

Siekiame kilnaus tikslo – kad saugomos teritorijos būtų visiškai apsaugotos, o miškai aplink gyvenvietes žaliuotų. Šiais metais lietuvio tradicinis santykis su mišku buvo paskelbtas nematerialiu kultūros paveldu, o noras – „Kad giria žaliuotų“ – tapo ir 100-metį mininčios Lietuvos dainų šventės leitmotyvu.

Turbūt neatsitiktinai mums buvo priminti šitie dalykai, kurie atsispindi ir lietuvių liaudies dainose, o tam, kad kiekvienas pagalvotume, koks šiandien yra mano paties santykis su mišku. Lietuva – miškų kultūros šalis, todėl glaudus ryšys su gamta turėtų būti kiekvieno iš mūsų savastimi.