Najaragongo ugnikalnis. Tokių įspūdingų ir vaizdingų vulkanų mūsų planetoje nedaug. Netoli rytinės Kongo Demokratinės Respublikos sienos stūksantis 3 470 m aukščio stratovulkanas garsėja kraterio dugne telkšančiu skystos raudonos lavos ežeru ir dažnais išsiveržimais.

Deja, politinės valios stoka šalyje mokslininkams nesudaro sąlygų saugiai tyrinėti šį unikalų gamtos objektą. Vis dėlto, kaip galima įsitikinti šiuose nežemiško grožio foto ir video kadruose, mokslininkai ir fotografai Najaragongo lavos ežerą fotografuoja, nebodami nieko.

Stratovulkanai būna kūgio formos, masyvūs, palyginus simetriški, paprastai stačios viršūnės, bet nuolaidesniais šlaitais; susiformuoja palaipsniui iš daug sluoksnių sustingusios lavos, piroklastų bei vulkaninės kilmės pelenų. Tokiems ugnikalniams būdingi periodiški, dažnai sprogimo pobūdžio išsiveržimai, jų lava paprastai būna klampi ir palyginus greitai atvėsusi sustingsta ant paties ugnikalnio ir netoli jo, dažni daug pavojingesni piroklastai. Sratovulkanų tipui priskiriamas ir tūkstančius metų Pompėją sunaikinęs Vezuvijus.

Nesunku numanyti, kad startovulkanai – vieni pavojingiausių ugnikalnių tipų. Per pastarąjį, 2002 m. vykusį Najaragongo išsiveržimą nuo lavos upių, pelenų ir dūmų bėgo šimtai tūkstančių netoliese esančio Gomos miesto gyventojų. Vis dėlto daugiau kaip 100 žmonių žuvo. 1977 m. mirtinas ugnikalnio išsiveržimas įvyko, kai mokslininkai matavo 96 km/val. greičiu tekančios lavos srautų ypatumus. Tąsyk žuvo mažiausiai 70 žmonių.

Prognozuoti šio ugnikalnio išsiveržimus sudėtinga dėl nepalankių tyrimų ir stebėjimo sąlygų. Kol kas mokslininkai žino tik tai, kad Najaragongo krateryje telkšo vienas giliausiai planetoje esančių lavos ežerų – jis šiuo metu tyvuliuoja maždaug 770 metrų gylyje.