Na, iš tikrųjų nelepina, neplėšo... Šiemet yra taip. Pernai buvo kitaip. O kas žino, koks bus kitų metų pavasaris... Tačiau neklaidinkime savęs beprasmiais svarstymais, gyvenkime tuo, ką matome, ką jaučiame. Svarbiausia – stenkimės viską suprasti.

Gamtą suprasti labai sunku, bet stenkimės. O mums labiausiai gali padėti jautrumas, pasiruošimas ir nusiteikimas. Mūsų gyvenimas kupinas kasdienių išbandymų, kuriuose atsiskleidžia tai, ko esame išmokę, kuo gyvenę, ką sukaupę. Tai ne tik jautrumas – sakyčiau, tai mūsų kultūra, mūsų etika. Tai mūsų genetinis palikimas, gražioji jo dalis.

Juodojo strazdo giesmė, sakytum, plaukia iš tyriausio gamtos aruodo. Dabar miške jau galima girdėti ir amalinį strazdą, o greitai ims švilpauti ir strazdas giesmininkas. Tačiau daug kas pavasarį vyksta tyliai.

Na taip, tyliai augalai kalasi... Štai smėlynuose jau pasirodė pūkuotos vėjalandės šilagėlės galvelės. Ne visur jos auga, tik Pietų ar Rytų Lietuvos šiluose. Profesorius Tadas Ivanauskas šilagėlę vadino gražiausia pavasario gėle.

Ir tikrai neklydo! Šilagėlės yra labai gražios, subtiliai tobulos. Atrodo, žiūrėtum į jas ir žiūrėtum... Tačiau gamtoje tylūs ne tik augalai. Štai į savo neršto vietas keliaujančios varlės – taip pat bebalsės. Arba tylios, kol keliauja. Dar prieš savaitę Vilniuje, Baltupių rajone, ant kelio radau sutraiškytas dvi kumščio dydžio pievines varles. Žodžiu, tai buvo nuostabūs individai, abu ne mažiau kaip 6–7 metų amžiaus.

Prieš savaitę jų apsaugai Vilniaus Vingio parke buvo imtasi griežtų priemonių – ten, kur per kelią kiekvieną pavasarį šuoliuoja bent keletas tūkstančių neršti susiruošusių varlių, buvo uždraustas eismas. Žinoma, čia eismą draudžia Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Kai kas sako, kad ženklo nepakanka, kad reikėtų masyvios rakinamos užtvaros, kad...

Tačiau jei yra ženklas, pro jį negali pravažiuoti nė vienas teisę vairuoti turintis pilietis. O jei mums negalioja ženklai, gali būti, kad mums tikrai kažkas negerai. Kasmet Vingyje po mašinų ratais žūdavo daugybė varlių. Važiuoti čia visai nėra ko, ypač tada, kai oras toks puikus, kai parke vaikščioti taip gera.

Dabar galimybė vaikščioti ir kvėpuoti oru suteikta visiems. O kas nepaiso draudimų, tiems kelių policijos pareigūnai pasiruošę suteikti galimybę atnaujinti kelių eismo taisyklių studijas. Manau, kad prie to prisidėti galime visi – pamatę automobilį, kurio vairuotojas nepaiso draudžiamojo ženklo, apie tai praneškite telefonu 112.

Tačiau varliagyviai keliauja ne tik čia, Vilniaus Vingio parke. Štai sulauksime šilumos ir juos matysime visoje Lietuvoje, kiekviename kelyje.

Jūs jau tikrai žinote, kad į Lietuvą sugrįžo gandrai – dar tik patys pirmieji. Iš Pietų Afrikos gandrai skris labai ilgai, jų sulauksime balandį. Tačiau nelabai svarbu, kada jie grįš, – visų ilgakojų paukščių pavasaris bus sėkmingas.

Tiesa, gandrų laukia keistomis nuotaikomis gyvenantys žmonės. Jūs žinote ir girdėjote, kad šiemet Lietuvoje pirmą kartą rastos galimai nuo paukščių gripo kritusios gulbės nebylės. Tai sukėlė abejonių mūsų kaimynais laukiniais paukščiais. Kai kas netgi galvoja atsisakyti kaimynystėje esančių baltųjų gandrų lizdų ir pasiruošę kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą leidimo juos ardyti.

Lietuvos ornitologų draugija informuoja, kad baltasis gandras priskiriamas mažos rizikos patogeniškumo paukščių rūšių grupei, paukščių gripo virusu galimai buvo užsikrėtęs vienintelis gandras, aptiktas Ispanijoje. Tarp visų nustatytų laukinių paukščių su nustatytu aukšto patogeniškumo gripo virusu baltieji gandrai sudarė vos 0,1 proc.

Skirtingai nei kai kurios kitos laukinės paukščių rūšys, baltieji gandrai tiesiogiai nekontaktuoja su artimiausia naminių paukščių aplinka, su naminių paukščių pašarais, su jų mitybine teritorija bei su paukštininkystei naudojamais vandens šaltiniais. Gerokai didesnį pavojų dėl paukščių gripo virusų pernešimo paukštininkystės ūkiams gali kelti tos laukinių paukščių rūšys, kurios nuolat aptinkamos artimiausioje naminių paukščių aplinkoje – maitinasi naminių paukščių mitybos teritorijose ar naminiams paukščiams skirtais pašarais, naudoja tuos pačius vandens šaltinius.

Prie tokių rūšių priskirtinos tokios gausios ir agrarinėse buveinėse įprastos paukščių rūšys, kaip uoliniai – mūsų naminiai arba vadinamieji miestiniai – karveliai, karveliai keršuliai, pietiniai purpleliai, kelių rūšių strazdai, kėkštai, šarkos. Visos šios rūšys priskiriamos didesnei rizikos grupei nei baltasis gandras. Dėl šių priežasčių gandralizdžio nukėlimas nesumažintų aukšto virusų pernešimo tikimybės.

Jūs laukiate atsakymo į klausimą – o kaip ten su tais leidimais ardyti gandrų lizdus? Aplinkos apsaugos agentūra informuoja, kad Lietuvos Respublikos Seimas pernai priėmė Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo pakeitimus, susijusius su laukinių paukščių rūšių apsauga. Šie pakeitimai numato, kad, naikinant arba pažeidžiant baltųjų gandrų lizdus, būtina taikyti kompensacines priemones – įrengti dirbtines šios paukščių rūšies lizdavietes artimoje aplinkoje (iki 100 metrų atstumu). Ši sąlyga įtraukiama į agentūros išduodamą leidimą naudoti saugomas rūšis.

Beje, aš vartau ką tik išleistą Mariaus Čepulio knygą. M. Čepulis – profesionalus biologas, ornitologas, kurį visi žino dėl puikių jo nuotraukų. Dabar dar viena visiems pateikta naujiena – paties autoriaus iliustruota knyga ir labai įdomūs tekstai.

„Pelkėje matau stovinčias keturias gerves. Judu beveik keturiomis, stebėdamas kiekvieną šių atsargių paukščių krustelėjimą. Staiga miške tiesiog prieš mane išnyra dvi ilgakojės. Pasislepiu už pušies kamieno. Joms aš nerūpiu – gervės traukia į pelkę aiškintis su konkurentėmis. Po centimetrą slenku vis arčiau. O jos kaip tik įsitaisiusios tiesiai prieš mano slėptuvę. Likus porai metrų atsisėdu ant kupsto ir stengiuosi rasti plyšį tarp šakų, kad galėčiau bent ką nufotografuoti.

Prieš akis – spektaklis. Gervių poros vaikštinėja pirmyn, atgal, užvertusios galvas, išskėtusios sparnus. Tada ūmai puola viena kitą. Sparnų mostai, riksmai, vandens purslai tryška beveik iki manęs. Užpultoji bando gintis, bet greit sprunka. Laimėjusi pora, užvertusi galvas, sutrimituoja pergalės posmą. Rėkia taip arti, kad, rodos, jaučiu orą vibruojant.

Kirtavietės ir pelkės pakrašty suskaičiuoju dar septynias gerves. Ir ten užverda tikra kova, kelios susikimba taip, kad tik plunksnos draikosi. Kapojasi snapais, mušasi kojomis – neįtikėtina, kokie aršūs gali būti šie paukščiai“, – taip savo pasakojimą apie rytą gervių kaimynystėje pasakoja gamtos fotografas M. Čepulis.

Iš tikrųjų tokių knygų mums trūksta. Dar labai reikia ir kitokių – pažintinių, kurios moko, gali mus vesti per gamtą.