Miške turi būti visko – nuo medžio daigų iki nebežaliuojančių senolių, kurie, virtę stuobriais ar virtuoliais, tęsia nesibaigiantį gyvybės ratą.

Dėl dažnų kirtimų medžių amžių įvairovės lieka vis mažiau. Palyginti su 2011–2015 m., nuo 2016 m. iki 2018 m. Europoje iškirsti miškų plotai padidėjo 49 proc. Lietuvos pušynų plotas, palyginti su 2003 m., sumažėjo 1,2 tūkst. ha, o pačios pušys kertamos nesulaukusios net 100 metų.

Dažniausiai paprastosios pušys gyvena iki 300–400 metų, tačiau gali sulaukti net ir 600 metų. Medžio gyvavimo trukmė priklauso nuo aplinkos, visas jo gyvenimo ciklas yra svarbus paukščiams, vabalams, grybams ir daugeliui kitų miško organizmų. Jei šis medis yra gyvūno prieglobstis, jo nukirtimas reiškia, kad gyvūnui teks persikelti į kitą aplinką, prie kurios jam gali būti per sunku prisitaikyti, – taip nyksta bioįvairovė.

Medžio gyvenimas./ E. Plytnikaitės nuotr. 

300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog verda vabalų gyvenimas. Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai.

„Kiekviena pušies stadija yra labai svarbi miškui, jo gyvūnams ir augalams. Net ir jauniausios pušys gali parūpinti maisto tokiems gyvūnams kaip briedžiai – pušaičių ūgliai yra jų žiemos maistas. 300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog verda vabalų gyvenimas. Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.

„150–200 metų pušys patinka juodosioms meletoms, kurios kiekvienais metais kala naujus uoksus aukštai medžiuose. Tam, kad meleta įsirengtų savo būstą, medžio skersmuo krūtinės aukštyje turi būti ne mažiau 50 cm. Neretai tokių medžių šerdis jau būna paveikta pušinės kempinės, tai labai palengvina paukščio darbą. Tokių pušų viršūnes lizdams sukti pasirenka ereliai žuvininkai ar jūriniai ereliai“, – pasakoja fondo bendraįkūrėjas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.

Juodoji Meleta./ V. Knyvos nuotr. 

Brandžiose 250–300 metų pušyse atsiranda vis daugiau uoksų. Genių seniau iškaltus uoksus perėti renkasi lututės, jie tampa namais ir voverėms, kiaunėms, antims klykuolėms, didiesiems dančiasnapiams, uldukams, kitiems sparnuočiams. Laisvus uoksus užima medunešių bičių šeimynos. Pušies amžiui artėjant link 300 metų, ji apmiršta, formuojasi atskira daugeliui rūšių gyvybiškai svarbi negyva mediena ant gyvų medžių.

Senose nudžiūvusiose pušyse randama į Raudonąją knygą įrašytų vabalų: didysis sprakšis, pušinis plokščiavabalis, šneiderio kirmvabalis ir ūsuotis dailidė. Vabalų lervų kuriamos galerijos yra tarsi šiltnamiai daugeliui grybų, kurie, savo ruožtu, pritraukia jais besimaitinančius organizmus – taip auga mitybos grandinė.

Uralinių pelėdų lizdams puikiai tinka 350 metų pušys – stuobriai. Ant jų taip pat galima aptikti kempininių grybų ir jais mintančių vabzdžių. Sena pušis dėl vabalų ir jų lervų gausos yra šventinis pietų stalas geniams.

400 metų sulaukę medžiai virtuoliai taip pat yra natūrali miško gyvavimo dalis. Negyvas medis, prabuvęs dar tiek pat ar net daugiau metų nei būdamas gyvas, veikiamas mediena mintančių grybų ir kitų skaidytojų, grįžta į dirvožemį augalams prieinamomis maisto medžiagomis.

„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus, išskirtinai svarbius biologinei įvairovei išsaugoti ir klimato kaitos padariniams sumažinti, – sengirėms, atviroms žmonėms lankytis.