Lietuvoje – sausio vidurys. Po savaitės – pusiaužiemis, tačiau žiemos neregėti. Pagal šios žiemos scenarijų atvėsimas, o gal ir šaltis tikėtinas paskutinę sausio dekadą. Ar taip bus? Užtikrinti negali niekas.

O kol kas orai labiau primena pavasarį – didelėje šalies teritorijos dalyje sniego visai neregėti. Kol kas atrodo, kad didžiausias šios žiemos rūpestis – aprūpinti nuo pernykščio viduvasario buvusio vandens stygiaus kamuojamą žemę. Žiemai tą daryti kol kas sekėsi. Tiesa, didiesiems ežerams iki įprasto žiemos meto vandens lygio trūksta dar bent pusės metro.

Kol kas sunku spėti, kaip švelnūs metų pradžios orai paveiks gyvūnus, kiek jų paklus pavasariškoms žiemos vilionėms. Tai, kad jau čiauška zylės ir smagiai gieda žvirbliai, žino visi. Tačiau gamtininkas Juozas Miškinis praneša, kad Kauno priemiesčiuose nuo lapkričio ūbavusios naminės pelėdos nerimo ir per Kalėdas. O intensyviausiai šūkavo mėnesienos naktimis prieš savaitę, kai buvo gal net didžiausi šios žiemos šalčiai.

Dienomis tuo metu gamtininkas Kaune, prie Nemuno, girdėjo pavasariškai sausomis šakomis grojančius genius. Tokio paukščių aktyvumo proveržiai daug ką reiškia. Visų pirma liudija, kad vyksta jų fiziologijos pokyčiai, – juk gyvūnai negali patys rinktis, kada jiems giedoti, kada kelti vestuves. Tą turi pasakyti gamta.

Įdomiausia, kad toks paukščių aktyvumas stebimas tik mieste, priemiesčiuose. Matyt, reikėtų kalbėti apie vadinamąjį miesto efektą, kurį visų pirma sukelia aukštesnės nei kitur temperatūros ir didesnė maisto gausa.

Gamtoje kol kas neskubama žiemos iškeisti į pavasarį, nors jau stebėti atsibudę barsukai. Gal ir paskubėjo jie. Juk barsukas trumpam turėtų žvilgtelėti į orus tik pusiaužiemį, po savaitės.

Kol tokie orai, gyvūnų globa turi būti minimali. Tiesa, jos visai nutraukti nedera. Žvėrys ir paukščiai turi žinoti ir jausti, kad įprastose jų lesinimo ar maitinimo vietose visada bus maisto. Jei sugrįžtų žiema, jiems nereikės nieko atrasti.

Šiuo metu lesyklose paukščių gausu. Kaime paukščius globojantys žmonės pasakoja apie geltonąsias startas, kurios ir vėl pasirodė po dvejų metų. Tik kurapkų pulkelių nedaug. O gal pas jus, jūsų pakiemyje, jos gyvena? Jei taip, saugokite ir globokite, nes kurapkos tebėra labai retos.