Slepiasi nuo plėšrūnų

Klaipėdiečius pasitiko didelis būrys dalyvių ir renginio organizatoriai – ornitologai Julius Morkūnas ir Ingrida Lagunavičienė.

Organizatoriai pakvietė sekti paskui. J. Morkūnas trumpai papasakojo apie Malūno parko pavadinimo kilmę.

„Kai buvo pastatytas Trinyčių tekstilės fabrikas, nuo to laiko žmonės pradėjo parką vadinti Trinyčiais. Pavadinimas nėra sovietinis, trinyčiais buvo vadinami ilgi lininiai marškiniai arba išorinis apsiaustas, kurį vilkdavosi valstiečiai arba pasiturintys vidutinio sluoksnio žmonės“, – sakė J. Morkūnas.

Paskui ornitologas perėjo prie paukščių. „Dabar matome didžiąsias antis ir ant šakos tupintį juodą paukštį – laukį. Tarp didžiųjų ančių galime įžiūrėti, kurie yra patinai, kurios – patelės. Patelės šiuo metu visos yra rudos, o tarp jų galima atskirti vieną kitą „vyruką“. Kaip atskirti vasaros metu, kad tai yra patinas ar patelė? Patinų išlieka geltonas arba gelsvas snapas“, – paaiškino ornitologas ir pridūrė, kad patinai vasarą keičia plasnojamąsias ir kūno dengiamąsias plunksnas, kad būtų sunkiau pastebimi plėšrūnų.

J. Morkūnas papasakojo, kad laukio pavadinimas kilęs iš Suvalkijos. Esą ten juodos karvės, turėdavusios baltą dėmę ant galvos, būdavo vadinamos lauka. Tad dėl spalvų panašumų panašiai pradėta vadinti ir paukštį.

Julius Morkūnas / I. Kiseliovaitės nuotr.

Parodė bebro kaukolę

Ornitologai atkreipė dėmesį į medžius, nuvirtusius į tvenkinį, ir apgraužtas jų šakas. Taip pasidarbavo Malūno parke gyvenantys bebrai.

„Gaila didelių medžių, kurie yra nugraužti. Yra vaistų, galima medžius aptverti tvorele arba vielos tinklu, bebras tinklo tikrai nepragrauš. Be to, ant šių šakų buvo užfiksuota ir visą vasarą gyveno viena invazinė gyvūnų rūšis – raudonausis vėžlys. Kažkas atsikratė vėžliu iš savo akvariumo, paleido į šitą tvenkinį. Pernai antroje vasaros pusėje buvo pastebėtas šitame tvenkinyje, sėkmingai peržiemojo ir gegužės ar balandžio mėnesį žmonės vėl jį buvo užfiksavę, matė besišildantį ant šakų“, – tikino J. Morkūnas.

Klaipėdiečiams ornitologė I. Lagunavičienė parodė bebro kaukolę, kurioje buvo aiškiai matyti didelės bebro iltys. Vėliau vaikai pasiliko su ja žaisti įvairius žaidimus, kol tėveliai klausėsi įdomybių apie parke gyvenančius šikšnosparnius, gulbes.

Kuo jaunesnis žmogus, tuo daugiau šikšnosparnių rūšių gali išgirsti.

Išlenda nusileidus saulei

Nors tiksli čia apsigyvenusio vėžlio rūšis nežinoma, manoma, kad tai – Šiaurės Amerikos rūšis, galinti prisitaikyti kitame klimate ir regione. Šiems vėžliams svarbu, kad būtų teigiama oro temperatūra ir pakankamai deguonies.

Be to, panašiai kaip jie žiemoti gali ir kiti gyvūnai – didžiosios kūdrinės ir ežerinės varlės.

Malūno parke taip pat gyvena Natuzijaus šikšniukas, vėlyvasis šikšnys, šikšniukas nykštukas. Šiuos šikšnosparnius galima išgirsti ir pamatyti nusileidus saulei.

„Rudenį jie turi prisivartoti labai daug maisto, kad žiemą galėtų miegoti. Nakties metu mes galime juos išgirsti. Kuo jaunesnis žmogus, tuo daugiau šikšnosparnių rūšių gali išgirsti“, – atkreipė dėmesį J. Morkūnas.