Natūralu, kad besibūriuojantys vandens paukščiai pritraukia ir daug žiūrovų. Tėvelių su vaikais, atėjusių jų pagloboti, pamaitinti batono trupiniais. Ar tokia pagalba daugiau naudinga nei žalinga? Ar tikrai toks tėvų elgesys ugdo jaunosios kartos atjautą silpnesniam už save? Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Rinkinių mokslinio kuravimo skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis.

– Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius metus paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Matyt, kažkokiu būdu apie tai sužinojo ir vandens paukščiai, besibūriuojantys kelių kilometrų ruože žemiau Kauno hidroelektrinės (HE).

– Galbūt (juokiasi). Didelės sankaupos gulbių ir kitų vandens paukščių nėra tik šių ar praėjusių metų naujiena. Tiesiog Nemuno ir iš dalies Neries upės Kaune sutraukia didžiulį skaičių vandens paukščių žiemą, kai kitus vandens telkinius – Kauno marias, ežerus, upes, tvenkinius – sukausto ledas. Ne veltui Kauno mieste yra įsteigtas Kauno ornitologinis draustinis, kurį sudaro apie 1 km ilgio Nemuno upės ruožas žemiau Kauno HE. Jis skirtas žiemojančiams paukščiams apsaugoti. Tai viena šiauriausių žemyninių paukščių žiemaviečių visoje Europoje, svarbi nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Šiemet per Lietuvos ornitologų draugijos vykdytą žiemojančių paukščių apskaitą Kauno mieste buvo suskaičiuota daugiau nei 13 tūkst. čia žiemojančių vandens paukščių.

Kvietimas: S.Rumbutis ragina paukščiais rūpintis ne priešokiais žiemą, bet nuolatos – nenaikinti jų buveinių, neteršti aplinkos, mažinti klimato kaitą lemiantį šiltnamio efektą.  K.Martinaičio nuotr.

– Kaip ornitologai suskaičiuoja vandens paukščius?

– Yra tam tikrų metodikų. Paukščių stebėtojas turi turėti žiūronus ir teleskopą (monoklį). Lengviausia suskaičiuoti tas rūšis, kurių yra nedaug. Pavyzdžiui, gulbes nebyles ir giesmininkes, retesnes antis, dančiasnapius, kormoranus, kragus, laukius, kirus. Jų būna nuo kelių iki kelių šimtų. Tuomet skaičiuoji kiekvieną individą atskirai. Sudėtingiau skaičiuoti didelius būrius vandens paukščių, kaip antai – didžiąsias antis ar klykuoles. 1 tūkst. ar daugiau vienos rūšies paukščių vienetais jau nebesuskaičiuosi. Griebiesi kitos metodikos: žiūri su 20 kartų vaizdą didinančiu monokliu ir skaičiuoji, kiek jų matai monoklio regėjimo lauke. Tarkim, 50 ančių. Paskui pasuki teleskopą truputį į šoną – išvysti dar 50 ir t.t. Taip sumuoji po 50 ir skaičiuoji. Aišku, tai nelabai tikslu (priklausomai nuo skaičiuotojo, paklaida gali būti nuo kelių dešimčių iki 100), bet apytikslį vaizdą susidaryti galima.

– Ar teisybė, kad seniau vandens paukščių Kaune žiemodavo kur kas mažiau? Ar žmonės teisūs sakydami, kad tokie gausūs ančių, gulbių būriai žiemą – vis šiltėjančio klimato padariniai?

– Šylant klimatui vandens telkiniai retai kada pasidengia ledu, todėl žiemojantys paukščiai pasklinda didelėje teritorijoje ir suskaičiuoti yra vis sudėtingiau. Ilgamečiai stebėjimai rodo, kad vienos vandens paukščių rūšys sutinkamos rečiau, kitų gausėja, o trečių skaičiai išlieka stabilūs. To negalima sieti vien su klimato kaita. Svarbūs veiksniai yra paukščiams perėti, migruoti, žiemoti tinkamų buveinių kitimas ar net naikinimas. Dar – mitybinės bazės būklė, paukščių medžioklė. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai draustinyje žiemojančius vandens paukščius skaičiuoja jau 30 metų. Pastebime, kad per šį laikotarpį sumažėjo žiemojančių pilkųjų garnių, rudagalvių ančių, didžiųjų dančiasnapių, laukių. Pagausėjo didžiųjų kormoranų, gulbių giesmininkių, klykuolių. Tačiau labiausiai matomų ir žmonių dažniausiai lesinamų gulbių nebylių ir didžiųjų ančių skaičius skirtingais metais svyruoja, tačiau iš esmės lieka stabilus.

– Daug šeimų savaitgaliais traukia prie Nemuno, Neries maitinti gulbių, ančių. Tėvams atrodo, kad tai puiki gyvosios gamtos pamoka, mokanti jų vaikus atjautos silpnesniam. Gal vis dėlto geriau to nedaryti?

– Šia aktualia tema versijų yra įvairiausių. Iš tiesų paukščių lesinti nereikėtų. Kodėl? Nes gamtoje vyksta natūrali atranka. Ligoti, sužeisti, pasenę paukščiai žūsta dėl pažeidžiamumo. Tai visai kiti dėsniai nei tie, kuriais mes vadovaujamės žmonių pasaulyje. Stengiamės apsaugoti visus savo gentainius – tiek senus, tiek neįgalius, tiek skurdžiau gyvenančius: teikiame jiems medicinines paslaugas, skiriame socialinę paramą, įvairias išmokas ir pan. Gamtoje taisyklės kitos. Išmokų nėra (juokiasi). Tad ir mes turėtume elgtis kitaip ir nesikišti į natūralius gamtos procesus. Gamtoje silpnesni žūsta arba jais pasimaitina plėšrūnai, o tie sveikieji, gyvybingesnieji, poruojasi ir susilaukia daugiau ir sveikų palikuonių, tuo stiprindami savo gretas. Pagalvokime, kas bus, jei visokiais būdais gelbėsime ligotus, parazitų apniktus, sužeistus ar senus paukščius? Jie susilauks silpnų palikuonių, populiacijos taps pažeidžiamos ir mažiau gyvybingos. Mūsų kišimasis į natūraliai vykstančius procesus, jų ignoravimas ar humanizavimas gamtai nepriimtinas.

Jei norite paukščius lesinti, rinkitės kuo natūralesnį lesalą. Tik nepradėkite jų vaišinti tuo, kas liko nuo pietų stalo.

– Lengva kalbėti apie paukščius, kurie yra laukuose, miškuose ar pievose, t.y. kurių mes nematome. Bet kaip paaiškinti vaikui, stebinčiam trupinio prašantį paukštelį jo kieme, skvere ar parke šalia namų?

– Vaikui išties būtų sunku paaiškinti, kad turime palikti viską ramybėje ir gamtai. Šiuo atveju turime lazdą su dviem galais. Iš vienos pusės – maitinti sparnuočių nederėtų. Tėvams, mokytojams, biologams reikėtų daugiau kalbėti apie gamtoje vykstančius procesus – ypač apie mitybos grandines, plėšrūno ir aukos santykį. Tačiau tiems natūraliems procesams palikdami sužeistą ar iš bado žūstantį paukštį, gyvūną galime padaryti neigiamą poveikį šalia esančiam vaikui, o gal net ir jautresniam suaugusiajam. Galėtume sutarti, kad lesinsime bent jau tuos paukščius, kurie laikosi arčiau mūsų, yra labiau matomi? Bet vėlgi… Ar nesinori to paukščio maitinti vien todėl, kad jis priskristų kuo arčiau mūsų ir paskui galėtume jį patogiai stebėti? Jei dar prisipratintume, kad lestų duoną iš rankų? Paskui gal užsigeistume jį auginti namuose? Pagalvokime, ar tai ne mūsų egoizmo apraiškos. Taip palesinsime dešimtis tūkstančių paukščių, besisukiojančių arti žmogaus gyvenamųjų vietų. Bet neištiesime rankos milijonams žiemojančių sparnuočių miškuose, krūmynuose, pievose, nuošaliose upėse, ežeruose, jūroje… Nors jiems to ir nereikia.

– Jei žmogaus pagalbą gauna tik labai nedidelė dalis sparnuočių, esančių šalia mūsų, gal iš esmės ji nesuardo natūralios gamtos pusiausvyros?

– Gal ir nesuardo, bet čia slypi dar kita bėda. Kad žmogus pagalbą paukščiams dažnai teikia labai nereguliariai. Geras oras, šviečia saulutė, šaltukas nedidelis – mes einame į lauką ir lesiname paukščius. Bet jei už lango pusto ar spaudžia speigas – sėdime namuose ir nieko nelesiname. Poreikis juk yra! Sparnuočių instinktas – būti sutartoje vietoje sutartu laiku – susidaro labai greitai: viena, dvi, trys dienos, ir paukščiai jau būriuojasi, laukia savo lesalo, kartais nujausdami net tam tikrą valandą, kada ateis žmogus.

– Vadinasi, jei atšalus orui pradėjome maitinti vandens paukščius tam tikrose vietose, turime tęsti šią gražią akciją iki pat pavasario?

– Taip. Lesinti juos derėtų pradėti, kai pašals, pasnigs. Nei spalį, nei lapkritį paprastai dar nebūna storos sniego dangos, užšalusių vandenų, tad paukščiai patys susiranda lesalo.

– Gal klystame maitindami sparnuočius duona, batonu? Gal šis nevisavertis lesalas gali sukelti paukščiams rimtų virškinamojo trakto negalavimų, juos pražudyti?

– Galioja viena paprasta taisyklė: jei jau norite paukščius lesinti, rinkitės kuo natūralesnį lesalą. Jei pilsite grūdų, duosite nesūdytų lašinių, taukų, riebalų ir avižinių dribsnių, manų kruopų mišinių, saulėgrąžų ar kitokių sėklų – viskas bus gerai. Tik nepradėkite jų vaišinti tuo, kas liko nuo pietų stalo. Visokie saldūs, sūrūs, rūgštūs, aštrūs, rūkyti, su skonio stiprikliais ir stabilizatoriais mėsos ar miltų gaminiai tikrai paukščiams neįprastas lesalas. Nuo jo paukščiai staiga gaišti nepradės, bet jų gyvenimo trukmė tikrai nepailgės. Lygiai taip pat, kaip ir su žmonių. Todėl visi stenkimės maitintis kuo sveikiau. Kita vertus, jei jau taip norite padėti paukščiams, darykite tai ištisus metus – ne tik žiemą. Saugokite juos labiau ne lesinimu, o kitais gerais darbais. Nenaikinkite jų buveinių, neterškite aplinkos, mažinkite klimato kaitą lemiantį šiltnamio efektą. Tai daryti kiekvienas pradėkite nuo savęs. Žiemą lesindami badaujančius paukščius visų jų problemų neišspręsime. Tačiau jei kompleksiškai saugosime paukščius ir jų gyvenamąją aplinką – tikslą pasieksime.

Daugybė: „Šiemet Kauno mieste suskaičiuota daugiau nei 13 tūkst. čia žiemojančių vandens paukščių“, – sako S.Rumbutis. S. Rumbučio asmeninio archyvo nuotr.

– Esate paukščių žinovas. Sakykite, ar jie turi saiką? Ar gali, tarkim, ilgai badavę ir pagaliau gavę iš žmogaus lesalo, juo persivalgyti?

– Paukščiai, aptikę gėrybių šaltinį, dažniausiai lesa tiek, kiek telpa, nes žino, kad po kelių dienų gali tekti ir pabadauti. Jei lesalo toje vietoje yra pastoviai, paukščiai ten apsistoja. Lesdami iki soties jie kaupia riebalų atsargas nepalankiems laikams. Beje, taip elgiasi ir dauguma gyvūnų ir mes, žmonės. Tik laukiniai gyvūnai riebalų atsargas sudegina palaikydami reikiamą kūno temperatūrą lauko sąlygomis, aktyviai judėdami, ieškodami ėdalo, bėgiodami nuo plėšrūnų. Žmonės priešingai. Neretai jie irgi maitinasi tiek, kiek telpa, bet jau šiltame kambaryje prie kompiuterio ar televizoriaus. Taip juk daug kalorijų nesudeginsi… Todėl nuo šiandien eikime visi į gamtą – sportuoti ir stebėti gyvūnų.

– Kada laikas įrengti lesyklėles ir kokiose vietose?

– Lesyklas galima įrengti bet kada, tačiau idealu – pačioje žiemos pradžioje, kad paukščiai prie jų priprastų. Įpratę ir žinodami konkrečias vietas, sparnuočiai lankysis jose pastoviau. Jei įrengsite lesyklą šiuo metu, gali būti taip, kad didelės paukščių įvairovės joje ir nesulauksite. Kodėl? Nes paukščiai jau bus pasirinkę anksčiau įrengtas maitinimosi vietas. Kur tos lesyklos bus – prie nuosavo namo ar atokiame parko pakraštyje – neturi jokios reikšmės. Netgi populiari tendencija rengti jas daugiabučių balkonuose yra visai gera. Katės jų ten nepasiekia, o paukštvanagiai irgi į balkonus nesiveržia. Štai kodėl būreliai zylių vis keliauja iš vieno balkono į kitą. Vienoje lesykloje randa lašinių, kitoje – saulėgrąžų, trečioje – lydytų taukų, sumaišytų su avižiniais dribsniais. Kur dar balkonuose vėsiai, bet nerūpestingai padėta mėsa ar jos gaminiai? Sviesto pakelis ar grietinės indelis? Jų turinio, jei tik pasieks, zylės labai norės paskanauti.

– Ar tarp paukščių yra konkurencija? Ne sykį teko matyti, kaip mažesnius paukštelius grėsmingai nukonkuruoja balandžiai, varnos. Gal mes galime jiems kažkaip padėti?

– Be abejo, kad mažesnius nukonkuruoja didesni – balandžiai arba varniniai paukščiai. Tuomet tie mažieji gali lesti tik po jų, o pirmieji (kadangi yra stambesni) paprastai jau būna viską išlesę. Kita vertus, net ir tarp mažesnių gali būti tam tikra hierarchija. Tarkim, kiek stambesnė žaliukė gali nuvyti zylę arba agresyvesnis didžiosios zylės patinas gali vaikyti į šalis net savo gentainius, norėdamas pasisotinti pirmas. Kaip jiems padėti? Patarčiau lesyklą aptraukti plastikiniu-metaliniu tinklu, iš kurio paprastai tveriamos tvoros. Tik jo akys turėtų būti tokios, kad zylės, žvirbliai, žaliukės nesunkiai pralįstų, o balandis ar varna – ne. Taip mes jų neprileisime prie smulkiesiems sparnuočiams skirto lesalo.

– Kokios gulbių rūšys lieka žiemoti Lietuvoje ir pagal kokius požymius galime jas atskirti?

– Lietuvoje gausiau žiemoja dvi gulbių rūšys. Dažniausiai matoma – gulbė nebylė. Jos snapas oranžinis su juoda dėme. Antroji rūšis – gulbių giesmininkių. Šią galima atskirti pagal geltoną su juodu galu snapą. Kalbu apie suaugusias gulbes, nes jaunų gulbiukų snapai dar neįgavę šių gražių atspalvių. Kitas požymis – jų skleidžiami garsai. Gulbė giesmininkė turi tokį melodingą klykavimą, o gulbė nebylė sugeba tik šnypšti.

– Dažnai į socialines erdves keliami juokingi vaizdeliai, kaip gulbės, agresyviai šnypšdamos ir mojuodamos išskleistais sparnais, užpuola vandens turistus, sėdinčius baidarėse, ar šiaip geradarius maitintojus, atnešusius joms vieną kitą batono trupinį. Sakykite, kaip elgtis pakliuvus į tokią situaciją?

– Bėgti nereikėtų. Geriau jau pamažu traukitės atbuli, neatsukdami gulbei nugaros. Tikėtina, kad, kai ji eina link žmogaus išskleidusi sparnus žiemą, tai ne puolimas – veikiau paprasčiausias lesalo prašymas. Blogiau, jei panašiai gulbė elgiasi pavasarį arba vasarą, kai gina savo jauniklius. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus liko gulbės gerokai apkultas. Smūgiai sulenktų sparnų galais yra kur kas pavojingesni nei jų žnybiai. Be mėlynių neišsisuksite. Literatūroje yra aprašyti atvejai, kai gulbės nebylės patinas sparnų smūgiais yra užmušęs lapę ir katiną, sėlinusius prie jauniklių lizdo. Todėl, jei matote mažus gulbiukus, stebėkite juos iš toliau. Bet dažniausiai gulbės tik gąsdindamos šnypščia ir tokiu savo elgesiu įspėja žmogų nelįsti artyn.