Pavojuje – 16 rūšių
Organizacija atnaujino raudonąjį sąrašą, kuriame matyti, kad net 16 sėjikinių paukščių rūšių buvo perkvalifikuotos į aukštesnes grėsmės kategorijas. Daugelio migruojančių sėjikinių paukščių populiacijos per kelis paskutinius dešimtmečius sumažėjo daugiau nei trečdaliu.
Į naują sparčiai nykstančių sėjikinių paukščių sąrašą pateko jūrinis sėjikas (Pluvialis squatarola), balsingasis kirlikas (Charadrius vociferus), armurinis griciukas (Limosa fedoa), kanadinis griciukas (Limosa haemastica), akmenė (Arenaria interpres), plokščiasnapis bėgikas (Calidris falcinellus), ilgakojis bėgikas (Calidris himantopus), lenktasnapis bėgikas (Calidris ferruginea), juodakrūtis bėgikas (Calidris alpina), nykštukinis bėgikas (Calidris minutilla), baltnugaris bėgikas (Calidris fuscicollis), gelsvakrūtis tilvikas (Calidris subruficollis), amerikinis dumblius (Limnodromus griseus), ilgasnapis dumblius (Limnodromus scolopaceus), geltonkojis tulikas (Tringa flavipes) ir margasis tulikas (Tringa melanoleuca).
Penkios šių paukščių rūšys migracijų metu apsistoja ir Lietuvoje, todėl mūsų šalis yra labai svarbi siekiant jų geresnės apsaugos.
Svarbios įžvalgos
Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio teigimu, sėjikinių paukščių būriui priklausančios tilvikų rūšys yra sparčiausiai nykstančios Europoje ir pasaulyje. Tilvikai nyksta dėl intensyvaus žemės ūkio ir klimato kaitos nulemtų jų buveinių pokyčių.
„Naujausia Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos ataskaita parodė svarbų aspektą. Pasirodo, kad sparčiai nyksta net ir šiaurėje, tundroje perinčios tilvikų rūšys, kurias kur kas mažiau veikia žmogaus veikla. Vadinasi, klimato kaitos poveikis šioms rūšims yra stipresnis nei manyta. Pavyzdžiui, anksčiau šiaurėje gyvenančių jūrinių sėjikų populiacijų skaičiai nekėlė didelio nerimo. Tačiau dabar paaiškėjo, kad šie paukščiai nyksta sparčiau nei manyta“, – kalbėjo ornitologas.
Liutauras Raudonikis/Asmeninio archyvo nuotr.
Tampa retenybe
Pasak L. Raudonikio, tilvikai yra labai priklausomi nuo seklaus vandens telkinių. Jie gyvena ir maitinasi šlapynėse, sekliose vandens telkinių pakrantėse, pelkėse. Tad didžiulę žalą šiai rūšiai daro miškų ir pelkių sausinimas, bei seklių vandens telkinių eutrofikacija, kuri spartėja dėl intensyvios žemdirbystės keliamos taršos. Pavyzdžiui, šiems paukščiams labai pakenkė praėjusio amžiaus antroje pusėje Lietuvoje vykusi masinė melioracija, kurios metu sunaikinta iki 90 proc. šalies pelkių ir šlapynių. XXI amžiuje didžiulių iššūkių kelia vandens telkinių ir
pelkių tarša azotinėmis ir kitomis organinėmis medžiagomis, kurių dauguma patenka iš gausiai tręšiamų žemės ūkio naudmenų.
„Pavyzdžiui, tilvikinių šeimai priklausantis perkūno oželis tiek Lietuvoje, tiek Europoje anksčiau būdavo įprastas paukštis. Vis dėlto, nuo 2015 m. Senajame kontinente jis priskirtas pažeidžiamų paukščių kategorijai, nes šios rūšies nykimas yra itin spartus. Nyksta ir daugiau mums įprastų paukščių, pavyzdžiui, pempė. Pempės taip pat labai priklausomos nuo pelkių ir balučių, kadangi jų jaunikliai maitinasi vandens organizmais. Nusausinus pelkes ar net žemės ūkio naudmenas, kur pempės suka lizdus, šie paukščiai nebeišaugina savo jauniklių, nes jie neranda mitybai būtinų atvirų vandens telkinių pakrančių – atskleidė jis. – Tikromis retenybėmis tapo ir vos prieš kelis dešimtmečius daug kur Lietuvoje sutikti paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai, didžiosios kuolingos ir kiti tilvikai.
Tikslas – atkurti buveines
Kadangi sėjikiniai paukščiai dažniausiai yra tolimi migrantai, galintys be sustojimo nukeliauti tūkstančius kilometrų, L. Raudonikis pabrėžė, kad svarbu juos saugoti ne tik veisimosi, bet ir žiemojimo vietose, bei visame migracijos kelyje.
„Saugant nykstančias rūšis, ES priėmė gamtos atkūrimo reglamentą, siekiantį paukščiams svarbių buveinių atkūrimo, kad tiek veisimosi, tiek migracijos metu jie turėtų kur ir kuo maitintis. Paukščiai sparčiai nyksta ne tik dėl žmogaus veiklos, bet ir dėl klimato kaitos. Jos mes staigiai nesustabdysime, tačiau galime padėti gamtai adaptuotis, jei tam duosime daugiau laiko bei atkursime nors minimalų rūšims būtinų buveinių tinklą – sako ornitologas. – Dėl klimato kaitos itin nyksta nuo konkrečių gamtos sąlygų stipriai priklausančios rūšys. Pavyzdžiui, minėti tilvikai, kuriems labai svarbios šlapynės, o jų būklė stipriai priklauso ir nuo kritulių kiekio bei pasiskirstymo įvairiais sezonais. Dėl klimato kaitos pavasarį dažnėjantys potvyniai jiems taip pat labai kenkia, nes užsemtose pelkėse ar pievose tilvikai neranda kur sukrauti lizdus, o vėliau užėjus ilgalaikėms sausroms, jos greitai išsausėja ir nebetinka jauniklių mitybai.“
Naujausi komentarai