Aviliai pramoniniame rajone

Bitės ir bitininkystė neatsiejami nuo lietuvio. Juolab kad bitės Lietuvos teritorijoje gyvena nuo seno – atskrido iš Ispanijos po paskutinio ledynmečio – maždaug prieš 5,5-6 tūkst. metų, kai pas mus išplito tuopos, liepos ir kiti medžiai, teikiantys bitėms ir būstą (drėves), ir maistą.

Dabar mums įprasta avilius matyti sodybose, miško pakraščiuose ir panašiose, atitolusiose nuo miesto vietose, todėl kai pasakiau kolegoms, kad važiuoju į Draugystės gatvę pasmalsauti, kaip vyksta pavasariniai darbai bityne, išplėtė akis: "Kokie dar aviliai ir bitės tokioje judrioje, triukšmingoje, įvairiomis įmonėmis apaugusioje gatvėje?!" Bet kolegos stebėjosi be reikalo.

Geri ženklai bityne

"Apsivilkite šiuo specialiu bitininko chalatu, neužmirškite pridengti galvos štai šia kepure – ir galime eiti pas bitutes, – žvaliai kalbėjo bendruomeniškiausia 2016 m. įmone tituluotos SDG įmonių grupės prezidentas Eduardas Jasas, pats vilkdamasis chalatą ir kviesdamas į išpuoselėtą bendrovės kiemą. Buvo sunku patikėti, kad didžiulio prekybos centro "Senukai" kaimynystėje įsikūrusi socialiai atsakinga konsultacijų bendrovė savo teritorijoje turi bityną.

"Čia, tarp didelių eglių, pernai rudenį pastatėme du bičių avilius – standartinį Dadano avilį ir pramoninį, tačiau visiems, norintiems tapti bitininkais mėgėjais, rekomenduojame turėti Dadano avilius. Juose bitininkauti yra įdomiau. O mūsų SDG bityno plėtra priklausys nuo to, kaip mums seksis su bitėmis. Pirmąją žiemą bitės peržiemojo, o tai geras ženklas", – aiškino E.Jasas.

Bitininkavimo nauda

"Su aštuonių mokinių, dirbančių mūsų bendrovėje ir panorusių bitininkauti, grupe netrukus pamatysime, kaip sekėsi bitutėms žiemoti – čia bus pirma mokinių pažintis su pavasariniais darbais avilyje. Siekiu, kad mokymai apie bitininkystę taptų nauja gražia mūsų įmonės tradicija, turiningu laisvalaikio užsiėmimu, puoselėtų žmogaus ryšį su gamta, su senomis lietuviškomis tradicijomis", – kalbėjo E.Jasas.

Pasak bitininkystės kursų organizatoriaus ir vedėjo E.Jaso, avilius pavasarį galima atidaryti esant pliusinei, ne žemesnei nei septyni laipsniai temperatūrai. "Antraip galime sušaldyti bičių perus", – aiškino SDG įmonių grupės prezidentas, praverdamas bitininkystės įrankių dėžę, kurioje buvo įvairaus dydžio kaltukų, šepetėlis, dūminė, koriai ir tušti rėmai. Kartu su įrankių dėže mokiniai atsinešė sirupo stiklainį.

Bitutės peržiemojo

Pridėjęs ranką ant vertikaliai stovinčių korių viršaus, J.Jasas šyptelėjo: "Viskas gerai – šilta. Vadinasi, bitutės peržiemojo. Būtent toje korių paviršiaus vietoje, kur delnas jaučia šilumą, yra susispietusios bitutės.

Norint atskirti korį nuo korio, prireiks kaltuko, nes bitės, ruošdamosios  žiemai, užlipdė pikiu net mažiausius plyšelius tarp rėmų, kad žiemą būtų šilta. Išėmus atskirtą korį, akutėse galima pamatyti baltus taškelius – kiaušinėlius, iš kurių už vidutiniškai 21 dienos nuo kiaušinėlių padėjimo išsiris bitės darbininkės.

Padėjo bitutėms apsikuopti

Apžiūrinėdamas vieną po kito išimtus korius, bitininkystės kursų vadovas konstatavo, kad ši bičių šeimyna nėra labai stipri, nes ne visi koriai su perais. Mokytojo darbą ir žodžius atidžiai sekė mokiniai: Asta Stulgienė, Inga Urniežiūtė, Karolina Žekaitė, Virgilija Stadalienė, Evelina Jasaitė, Erika Jusytė, Egidijus Jankevičius, Ramūnas Katkevičius. Vienas iš mokinių vis dūmino, kad jau prabudusios ir pro sumažintą laką skraidžiusios bitės neįgeltų. Tiesa, joms tai būtų sunki užduotis – visi stovėję prie avilio vilkėjo specialią, vien bitininkams skirtą aprangą. Tačiau SDG gali pasigirti savo bičių šeima – jos itin ramios ir taikios, todėl mokydamiesi mokiniai nedėvi pirštinių ir specialios bitininko kepurės su tinkleliu. Žinoma, jų prireiks, kai mokiniai kopinės medų – atims brangiausią bičių turtą.

Kai dėjome meduvę, pastebėjome, kad koriuose jau yra motininių akių. Tai reiškia, kad mes vėluojame maždaug dvi dienas uždėti meduvę.

Iššlavęs šepetėliu avilio dugną, kur gulėjo mirusios bitės, E.Jasas paaiškino: "Tokiu būdu mes sutaupėme daug bičių jėgų, kurias jos būtų išeikvojusios, pačios valydamos savo namus. Maža to, mes jas dar pamaitinsime sirupu, kad užaugintų per vasarą iš perų biteles", – aiškino mokiniams kursų vadovas.

Stulbina Babilono sodas

Įgudusiais judesiais mokytojas grąžino į avilį apžiūrėtus korius, sudarė bitutėms sąlygą saugiai pasiimti sirupo iš dirbtinės valgyklos – toks dėmesys bitutėms vadinamas skatinamuoju maitinimu, o bičių motinėlė supranta, kad šeimoje maisto netrūksta, nors bitutėms susirasti jo ankstyvą pavasarį yra nelengva. Tiesa, žalioje SDG teritorijoje yra šalpusnių, patvoriais auga devynios galybės aviečių, tačiau šalpusnių per mažai, o avietės balandžio pradžioje dar nežydėjo. Todėl bitutėms tenka skristi po kilometrą ar du į artimiausius sodininkų bendrijos sodus parsinešti nektaro. Parsineša jos ir žiedadulkių, kurias atidus stebėtojas gali pamatyti ant bitutės galūnių. Būtent dėl tų parsinešamų žiedadulkių bitutės vadinamos ratuotomis.

"Štai ir atlikome pavasarinius darbus avilyje. Dabar belieka laukti, kada ši bičių šeimynėlė su jauna motinėle pradės stiprėti ir atlikti tokiai bendruomenei naudingus darbus. Tad bus dar ne viena akivaizdi pamoka pradedantiems mūsų bitininkams, kurių jau ne vienas savo soduose turi avilių", – džiaugėsi E.Jasas, siekiantis įmonėje sukurti jos darbuotojams namų pojūtį. Tai akivaizdu, pasmalsavus pačioje įmonėje, žalioje jos teritorijoje, ant įmonės stogo įveistame medelyne – tikrame XXI a. Babilono sode.

Bičių avilio lizdo išplėtimas

Praėjus dviem savaitėms nuo avilio išvalymo, E.Jasas su mokiniais tęsė bityne pavasarinius darbus. Bitės pažėrė staigmenų: keturi koriai buvo pilni perų – tai, kaip žinoma, geras rezultatas, bylojantis apie bičių motinos produktyvumą ir jos šeimos gerą sveikatą. E.Jaso nuogąstavimai, kad šeima nėra labai stipri, nepasitvirtino.

Pasak E.Jaso, ketinant plėsti lizdą, tam tikslui galima panaudoti dirbtinius korius arba prieš metus bitelių pasiūtus ar nebaigtus siūti. "Mes lizdą plėsime du kartus. Šį kartą dar šiek tiek padėsime bitėms išsivalyti namus ir įdėsime tris naujus korius. Bičių siuvamą korį reikia dėti prie korio su perais, – aiškina mokymų vadovas. – Po savaitės jis bus pradėtas siūti ir užpildytas kiaušinėliais. Idealiomis sąlygomis jauna motina per dieną padeda apie 2 tūkst. kiaušinėlių, antrais metais – tik 1,6 tūkst., o trečiais – 1,2 tūkst.. Kraštinis korys yra dengiamasis – jame nebūna perų, nes ten bitės deda maistą. Šie protingi sutvėrimai savo brangiausią turtą – maistą deda toliausiai nuo lakos, kad niekas neateitų ir neapiplėštų. Maisto bitėms tikrai netrūksta – pažiūrėkit, kiek daug medaus jos turi."

Lieka laukti medaus

Jaunieji bitininkai, susirinkę po savaitės, sparčiai dirbo mokydamiesi plėsti lizdą. Mokymų vadovas ant korio rėmo parodė vaško. "Žiūrėkite – per praėjusią pamoką buvome įdėję tuščią rėmą, o bitutės per savaitę jau pradėjo siūti korį– lipdyti iš vaško korio akutes", – rodė E.Jasas.

Trečioje pamokoje mokiniai naujus, per ankstesnes pamokas įdėtus korius, perkėlė į lizdo vidurį, o senus iškėlė į pakraščius tam, kad suformuotų žieminį lizdą iš naujų, šiemet pasiūtų korių. Ant rėmų viršaus mokiniai, stebint mokytojui, uždėjo meduvę. "Kai dėjome meduvę, pastebėjome, kad koriuose jau yra motininių akių. Tai reiškia, kad mes vėluojame maždaug dvi dienas uždėti meduvę. Mat bitės pradėjo siūti motinines korių akis, nes joms, bitutėms, pradėjo trūkti vietos avilyje ir jos pradėjo ruoštis spietimui. Tačiau mes turime ir tuščią, paruoštą bitėms gyventi avilį – tikimės, kad tuomet, kai bitės išspies, tas spiečius persikraustys į minėtą avilį. Tokiu būdu mes užpildysime du avilius. Tai ir yra mūsų tikslas", – sakė mokymų vadovas E.Jasas.

Jaunieji bitininkai, vadovaujami E.Jaso, per pirmąsias pamokas balandžio pradžioje viename avilyje po žiemos rado keturis rėmus su kiaušinėliais, po dviejų savaičių – 12 rėmų su perais ir kiaušinėliais. Taigi, gegužės išvakarėse SDG standartinį avilį sudarė 16 lizdinių rėmų ir 15 – meduvės. Mokiniai su vadovu beveik per mėnesį išplėtė pilną lizdą, uždėjo meduvę ir tikisi jau gegužės viduryje paragauti pirmo medaus.