Apie šią gyvybei pavojingą būklę išsamiai paaiškino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Smulkiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoja-rezidentė Meda Tamaševičiūtė.
Didiesiems – pavojingiausia
Pasak M. Tamaševičiūtės, didžiausią riziką GDV turi tokios veislės kaip vokiečių aviganiai, dogai, dobermanai, seteriai, retriveriai, tačiau rizika išlieka ir kitų veislių šunims.
Pagrindiniai rizikos veiksniai: didelės pašaro porcijos ir greitas ėdimas, šėrimas vieną kartą per dieną, intensyvus fizinis aktyvumas po šėrimo. Įtakos turi paveldimumas ir amžius. Anot M. Tamaševičiūtės, vyresni šunys serga dažniau.
Prevencinės priemonės
Norėdami savo keturkojį apsaugoti nuo skrandžio užsisukimo, turėtumėte jį šerti 2–3 kartus per dieną, mažesnėmis porcijomis. Reikėtų vengti duoti daug pašaro vieną kartą. Šunims, linkusiems ėsti per greitai, patariama naudoti specialius lėtai ėsti skirtus dubenėlius.
Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad šuo paėdęs galėtų ramiai pabūti. Pasak M. Tamaševičiūtės, rekomenduojama vengti intensyvaus bėgiojimo, šokinėjimo ar žaidimų bent 1–2 valandas po šėrimo, intensyviai bėgioti ar treniruotis prieš šėrimą.
Šunims, kuriems yra didesnė rizika susirgti GDV, gali būti rekomenduojama profilaktinė gastropeksija – chirurginė procedūra, kurios metu skrandis fiksuojamas vienoje vietoje prie pilvo sienos, siekiant išvengti jo apsisukimo.
Kaip atpažinti?
LSMU Smulkiųjų gyvūnų klinikos gydytoja išskiria pagrindinius GDV simptomus:
· staigus pilvo apimties padidėjimas (išsipūtęs ir kietas pilvas);
· bandymas vemti, dažnai be turinio;
· nerimas, blaškymasis;
· seilėtekis;
· vangumas;
· blyškios gleivinės.
Pastebėjus bent kelis iš šių požymių, būtina nedelsiant kreiptis į artimiausią veterinarijos kliniką.
Pagrindiniai rizikos veiksniai: didelės pašaro porcijos ir greitas ėdimas, šėrimas vieną kartą per dieną, intensyvus fizinis aktyvumas po šėrimo. Įtakos turi paveldimumas ir amžius.
Kas vyksta toliau?
M. Tamaševičiūtė pabrėžia, kad tokia gyvūno būklė laikoma kritine, todėl nedelsiant ji turi būti stabilizuojama. Diagnostika – dažniausiai pilvo rentgenograma ir skubi operacija – iš skrandžio pašalinamos susikaupusios dujos ir kitas turinys, skrandis fiksuojamas prie pilvo sienos, kad tokia patologija daugiau nepasikartotų (atliekama gastropeksija).
Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo didesnė gyvūno išgyvenamumo tikimybė.
Pastebėjus bet kokių staigių elgesio ar fizinės būklės pokyčių, ypač po šėrimo, svarbu nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją.
GDV atveju laikas yra gyvybiškai svarbus.
Naujausi komentarai