Čia nematome nieko keisto – diena ilgėja, saulė per dieną atšildo, tirpdo žiemos negausų palikimą, o naktį vėl sugrįžta vėsa. Dėl tokio kitimo ir greitų permainų gimsta audros, vėjai, kokių kitu metų laiku nebūna.

Įprastai Lietuvoje tokiu metu dar laukiame ne pavasario, o tikimės žiemos. Ji galėtų dar pabūti, juo labiau kad kol kas yra jos, bet ne pavasario laikas. Gamtoje viskas turėtų būti savo laiku. Taigi – turėtų...

Jau dabar matome, kad rimtos žiemos šiemet neregėsime. Tiesa, pernykštis scenarijus nepasikartos, iki vasario vidurio tikrai dar bus ir sniego, ir šaltuko. Pernai žiemą išlydėjome sausio gale.

Ar tai ką nors keis pačioje gamtoje? Ko gero, ne, tik mūsų tikėjimas žiema silps vis labiau. Pasikeisti gamtai – augalams ir gyvūnams – reikia dar daugiau laiko nei mums. Kol kas jie žiema dar tiki, paklūsta jai be išlygų. Gal ir gerai taip – bus prarasta mažiau gyvybių, neįvyks nieko, kas netiktų šiam metui.

Paklausite, o kas tinka vasario pradžiai? Jai tinka saulė ir varvekliai, jos negali įsivaizduoti  be zylės pinksėjimo, melodingo lipučio suokimo, žvirblių čirškėjimo. Vasaris net ir tikrą žiemą leidžia šiek tiek atsipalaiduoti.

Miškuose prasideda vilkų ruja. Dabar žvėrys tampa kur kas judresni, nes jiems reikia bėgioti, ieškoti ir savaip nuspręsti, kas taps vilkiukų, gimsiančių balandį, tėvais. Žmonėms sunku suprasti, kaip aukštai šią atrankos kartelę  pakelia žvėrys. Bet jiems svarbu viskas: ir tėvų gebėjimai medžioti, taigi – fizinė būsena, ir mokėjimas išvengti kontaktų su žmonėmis, ypač veisimosi metu.

Antrą vasario savaitę Lietuvos miškininkai ir jų pagalbininkai miškuose atliks vilkų ir kanopinių žvėrių apskaitas. Pernai to padaryti nepavyko, nes nuo seno šioms apskaitoms skirtu laiku, vasario pabaigoje, sniego jau nebuvo. Šiemet nutarta nelaukti vasario galo ir apskaita atliekama dabar.

Visus labiausiai domina, kiekgi vilkų yra mūsų miškuose – nuo to priklauso, koks jų sumedžiojimo limitas bus nustatytas rudenį. Ne mažiau svarbu – ko tikėtis iš vilkų, nes šie žvėrys keičiasi, tampa vis „civilizuotesni“ ir naminiams gyvuliams daro žalą net ten, kur anksčiau to nedrįsdavo daryti, – įsibrovę į aptvarus, kiemus.

Iki lapių rujos dar lieka pora savaičių. Dar tik laukiame sukruntančių kranklių, jūrinių erelių, didžiųjų apuokų. Jie mėgsta rūpintis lizdais labai anksti, bet to tikrai nedarys per anksti. Gal ir gerai, kad gamtoje yra savas, kiekvienu savo vaiku besirūpinantis protas.