Kodėl liepa mūsų protėviams buvo motinėlė? Kuo ji žavi bitininkus, žolininkus ir mokslininkus? Ar šiandien dar mokame įsiklausyti į medžių kalbą? Apie knygą, liepas ir tai, ką jos gali duoti šiuolaikiniam žmogui, kalbamės su jos autore Daiva Červokiene.
– Prisistatykite tiems skaitytojams, kurie Jūsų vardą girdi pirmą kartą. Anksčiau esate dirbusi „Kauno dienoje“, o kuo užsiimate šiuo metu?
– Esu žurnalistė. Keliolika metų dirbau ir „Kauno dienoje“, tiesa, tai buvo gana seniai – prieš daugiau nei du dešimtmečius. Šiuo metu bendradarbiauju su įvairiais leidiniais, o kas kelerius metus sudarau arba parašau ir išleidžiu naują knygą.
– Prieš dešimt metų išleidote knygą „Kaip gydo medžiai“, o dabar skaitytojams pristatote „Liepas motinėles“. Kodėl būtent liepa nusipelnė atskiros knygos?
– Liepa – vienas mylimiausių ir, ko gero, dažniausiai viešosiose erdvėse sodinamų medžių. Lietuvių liaudies dainose, tautosakoje ir mitologijoje šiam medžiui skiriama ypatinga pagarba. Mūsų protėviai prie sodybos stengdavosi būtinai pasodinti liepą – gražų, kvapnų ir labai naudingą medį. Jo žiedai nuo seno buvo pirmasis vaistas peršalus ar sukarščiavus. Ypač dažnai liepaitė būdavo sodinama gimus dukrai ar minint kitą svarbią šeimos progą.
Liepa yra vienintelis medis, kurio vardu pavadintas metų mėnuo. Tai daug pasako apie šio medžio svarbą mūsų protėvių gyvenime. Turbūt retas mano kartos žmogus nėra gėręs liepžiedžių arbatos ar ja gydęsis. Man liepa atrodo išskirtinai svarbus medis ir nepaprastai dosnus vaistinis augalas.
Kai knygos „Kaip gydo medžiai“ tiražas buvo išpirktas ir sulaukiau ne vieno raginimo ją perleisti, pagalvojau, kad kartoti tą patį nebūtų įdomu. Kur kas prasmingiau pasirodė vieną knygą skirti medžiui, kuris, mano akimis, yra vienas įdomiausių ir reikšmingiausių mūsų krašte.
– Knygoje į liepas žvelgiate ne tik gamtininkų, bet ir folkloristų, medikų, pirtininkų, bioenergetikų, bitininkų akimis. Kuris iš šių požiūrių Jus pačią nustebino labiausiai? Ką naujo sužinojote ir atradote?
– Turbūt labiausiai nustebino tie dalykai, apie kuriuos iki šiol žinojau mažiausiai – bioenergetikų ir bitininkų požiūris į liepas.
Bioenergetikai liepą vadina įsimylėjėlių medžiu. Jų teigimu, liepų energija saugo žmogaus sielos jaunystę ir švelnumą, palaiko jos skaistumą, gina nuo blogio jėgų, padeda vyresniems žmonėms atgauti kūno vikrumą, o sielą atveria „saldžioms svajonėms“.
Įdomu buvo daugiau sužinoti ir apie pirtininkų vertinamas liepų vantas. Teigiama, kad jos kvapnesnės už beržines, nors ne tokios patvarios. Labiau tinka moterims. Manoma, kad jų energija švari, tanki, pakylėjanti nuotaiką. Liepų vantos naudojamos fiziniam aktyvumui palaikyti, atsipalaiduoti, o su žiedais surištos vantos pasitelkiamos ir nuo peršalimo ligų, kosmetiniais tikslais. Sakoma, kad jos gali padėti sumažinti galvos skausmą, ramina nervų sistemą, palankiai veikia inkstus ir sąnarius.
Visi vertiname liepų medų, tačiau rengdama knygą sužinojau, kad gryno, monoflorinio liepų medaus bitininkai išsuka ne kasmet. Tam reikia ne tik gausaus liepų žydėjimo, bet ir pakankamai šilto, ramaus oro. Medaus juslinių savybių ekspertai teigia, kad liepų medus kvepia ne vien liepžiedžiais – jame galima pajusti mėtų ar mentolio, žalios citrinos žievelės, net riešutų natų.
Dar vienas įdomus atradimas – liepos nuo seno laikytos savotiškais augalais sinoptikais. Mūsų protėviai pagal jas spėdavo orus: buvo tikima, kad liepos mėnesio viduryje kukuojanti gegutė pranašauja ilgą vasarą, o gausiai žydinčios liepos – lietingą rudenį. Sakyta ir taip: jei liepos šakos šiek tiek pakyla nuo žemės, rytojus bus giedras, o jei dar labiau nusvyra – galima laukti lietaus.
Liepa yra vienintelis medis, kurio vardu pavadintas metų mėnuo. Tai daug pasako apie šio medžio svarbą mūsų protėvių gyvenime.
– Lietuvių tautosakoje liepa dažnai vadinama motinėle. Ką ši simbolika pasako apie mūsų protėvių santykį su gamta? Ar jį vis dar turime? Ką šiandien pasakytumėte žmogui, kuris tvirtina, kad medžiai tėra mediena ir nieko daugiau?
– Liepos laikomos moteriškumo simboliu, siejamos su gimimo ir gyvenimo deive Laima, lemiančia žmogaus laimę, moterų globėja, saugojusia jas visą gyvenimą, lengvinusia gimdyvių kančias, besirūpinusia naujagimiais, jų sveikata ir likimu.
Liepa – labai gajus, moteriškas medis: nulenk – atsities, nulaužk – ataugs iš atžalų. Jos mediena labai šviesi, lengvai pasiduodanti pjaustymui ir tekinimui. Pumpurai ir jauni lapeliai yra valgomi, tai vieni pirmųjų pavasario vitaminų. Iš liepų žiedų bitės renka nektarą, o jų skleidžiamas kvapas žydėjimo metu nepaprastai malonus.
Lietuvių liaudies dainose liepos dažnai lyginamos su motina, mergele ar sesele, apdainuojamos su ypatinga pagarba. Tai rodo gilų mūsų protėvių ryšį su gamta, gebėjimą iš jos semtis darnos, stiprybės ir ramybės.
Manau, ir šiandien dauguma jaučiame tokio ryšio svarbą, tačiau miesto žmogui jį išlaikyti kur kas sunkiau. Tai, be abejo, turi įtakos ir mūsų savijautai. Žmonių, tvirtinančių, kad medis tėra mediena, pirmiausia paklausčiau: kas jiems padeda atsigauti, kur jie eina pavargę, į ką nukreipia akis, kai norisi poilsio ir ramybės?
– Ar turite savo mėgstamą liepą, prie kurios visada norisi sugrįžti? Gal vaikystėje buvo medis, su kuriuo siejate ypatingus prisiminimus?
– Toks medis buvo liepa Motinėlė Lampėdžiuose. Mano vaikystės namai buvo daugiabutyje Lampėdžių kryžkelėje, tad šeimos pasivaikščiojimai dažnai vesdavo į Lampėdžius, prie Nemuno ir šios liepos.
Ji išskirtinės išvaizdos – pasakojama, kad čia buvo pasodintos penkios liepaitės, o beaugdamos jos suaugo į vieną kamieną, tačiau viršūnės taip ir liko penkios. Pasižiūri nuo gatvės pusės – atrodo vienas jaunas medis, prieini arčiau – kamienas labai storas ir sudėtinis, šakos galingos, medis – daug patyręs...
Tokios išskirtinės išvaizdos liepos – labai storos, aukštos ar labai išsišakojusios, gumbuotos, su suaugusiais kamienais ar šakomis, daugiakamienės – buvo ypač gerbiamos, laikytos aukštesniųjų jėgų buveine.
– Įdomu, kokį medį laikytumėte artimiausiu savo charakteriui ir kodėl?
– Kaip moteris, jau užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaikus, save tapatinu su liepa. Man reikia išminties, kantrybės, mokėti priglausti, paguosti, palaikyti ir nulinkti, nusileisti, kartu būti stipriai, kai to reikia, gebėti greitai atsitiesti. Manau, mes, moterys, visos esame savo šeimų liepos motinėlės.
– Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie miško terapiją, kurią japonų medikai taiko kaip gydymo būdą. Ar galima sakyti, kad lietuviai intuityviai ją praktikavo dar gerokai anksčiau?
– Manau, lietuviai intuityviai jautė gydomąjį medžio ir miško poveikį ir taip save sveikatino. Tačiau įrodyti miško gydomąją galią sugebėjo japonai – jie sukūrė metodiką, kaip apskaičiuoti įvairios trukmės buvimo miške poveikį imuninei ir nervų sistemai, atliekant kraujo, seilių ir kitus tyrimus prieš žmonių išvyką į mišką ir po jos.
Tai, kad „miško medicina“ gimė būtent Japonijoje, manau, yra dėsninga ne tik dėl glaudaus japonų ryšio su gamta ir pagarbos jai, bet ir dėl milžiniško darbo krūvio bei darbe patiriamos įtampos. Ilgi viršvalandžiai ten įprasti, net laikomi „geru tonu“, todėl daug žmonių kenčia nuo išsekimo darbe, šalyje net vartojamas terminas „mirti nuo išsekimo darbe“. Ieškant išeities, akys ir nukrypo į mišką. O kadangi japonai labai mėgsta tikslumą ir tyrimus, jie ėmėsi būtent jais vertinti miške patiriamus pokyčius.
Lietuviai tai puikiai jaučia intuityviai – turbūt todėl taip mėgstame grybauti ir uogauti.
Liepos laikomos moteriškumo simboliu, siejamos su gimimo ir gyvenimo deive Laima, lemiančia žmogaus laimę.
– Liepų žiedų arbata daugelio namuose laikoma natūraliu vaistu. Kokių dar mažiau žinomų liepų panaudojimo būdų aptikote rengdama knygą?
– Vaistams, sveikatinimuisi vartojami ir liepų pumpurai, lapai, žievė. Pastarosios nuoviras vartotas sergant gastritu, padidėjus skrandžio rūgštingumui, iš susmulkintų šviežių pumpurų ir sviesto gamintas tepalas nuo mastito. Liepų anglis vartota apsinuodijus, skrandžio ir kitų virškinimo organų bėdoms vyti, nuo meteorizmo. Virta jaunų medžių žievė naudota nudegimams, reumatui, podagrai gydyti, virškinamojo trakto diegliams malšinti. Sėklų milteliais žmonės gydė kraujavimą iš nosies, smulkintus šviežius pumpurus ar išbrinkintus lapus naudojo kaip priešuždegiminę, skausmą malšinančią ir minkštinančią odą priemonę, žievę – kaip tvarsčius. Sutrintus šviežius jų vaisius užpylę vandeniu, gaudavo gėrimą, kuris tiko naujagimiams vietoj motinos pieno. Jauni liepų lapai labai tinka maistui. Tai žinojau, jų ragavau dar vaikystėje, tačiau rašydama knygą ir dabar jų paskanauju dažniau. Jau porą metų jaunų liepų lapų pavasarį beriu į įvairias salotas.
– Kokių mitų apie vaistinius augalus ir medžius šiandien girdite?
– Mitais vadinu teiginius, kad vaistiniai augalai gali pakeisti šiuolaikinę mediciną, dar didesnis mitas – kad jie nieko verti, neveiksmingi. Juk apie trečdalis vaistų gaminami būtent iš vaistinių augalų.
– Kokią žinią norėtumėte perduoti žmogui, kuris niekada nėra susimąstęs apie liepą, kaip apie ypatingą medį?
– Norėčiau, kad jis pasvarstytų – kodėl liepas išskirtinai gerbė mūsų protėviai, kodėl jos taip dažnai minimos liaudies dainose ir padavimuose. Taip pat pasiūlyti nors porą kartų šią vasarą (ir ateinančiomis) pastovėti prie žydinčios liepos bandant įsiklausyti į medį ir į save: įsižiūrėti į žievę, lapų žalumą ir formą, išgirsti, pajusti jos lapų šiurenimą, visą kūną užliejantį žiedų kvapą... Tai labai džiuginanti patirtis. Ir dabar jai kaip tik tinkamiausias metas.
– Ar po „Liepų motinėlių“ jau bręsta idėja naujai knygai apie kitą medį? Jei taip, kas būtų kitas kandidatas?
– Panašiai parašyti knygas galima apie visus populiariausius Lietuvos medžius.
Savo vaistinėmis savybėmis to labiausiai nusipelno beržas. Beje, yra siekiančių, kad liepos ir beržai, kaip pasižymintys ypač plačiu vaistiniu poveikiu, būtų pripažinti augalais adaptogenais, galinčiais padėti mums prisitaikyti prie įvairių stresinių faktorių, sustiprinti organizmo savigydos galimybes. Yra mokslinių įrodymų, kad liepų žiedai ne tik gydo viršutinių kvėpavimo takų ligas, skatina prakaitavimą, mažina karščiavimą, kosulį ir gerklės skausmą, bet veikia ir raminančiai, gali gerinti miego kokybę. Beržų pumpurai ir lapai veikia inkstų funkciją, skatina šlapimo skyrimąsi, sumažina oksidacinį stresą, uždegimo intensyvumą – mūsų organizmo ardymą.
Taip pat apie dažniausią šalies medį – pušį – norėtųsi parašyti knygą. Tačiau dvejoju, ar tam ryšiuosi.
– Ką pati darote, kai reikia nusiraminti, atgauti jėgas ar susigrąžinti vidinę pusiausvyrą – ar tokiomis akimirkomis ieškote medžių draugijos?
– Tokiomis minutėmis stengiuosi giliai pakvėpuoti ir išeiti pasivaikščioti į ramią vietą, atlikti psichofizinę treniruotę. Jei galiu, mielai išeinu pasivaikščioti į mišką.
– Jei galėtumėte vienai popietei pakviesti skaitytojus į pasivaikščiojimą po liepyną, kokia būtų Jūsų vedama ekskursija?
– Turbūt truputį papasakočiau gamtinės informacijos apie liepas, jų svarbą mūsų tautosakoje ir protėvių gyvenime, tada pakviesčiau pastovėti prie patikusio medžio, įsiklausyti į lapų šiurenimą, įsižiūrėti į žievę, lapus, jų mirgėjimą. Ir pasiūlyčiau atlikti meditacinį pratimą „Žydinti liepa“: įsivaizduoti, kaip tampate žiedais pasidabinusia, kvepiančia liepa... Beje, miško medicinos tėvu vadinamas japonas dr. Q. Li savo knygose plačiajai visuomenei taip pat siūlo įsižeminimo pratimą „Medis“.
Naujausi komentarai