Neseniai mokslo žurnale „Nature“ paskelbtas tyrimas, kurio autoriai teigia po vandenynais atradę didžiulius gėlo vandens rezervus. Pasak tyrimą atlikusių mokslininkų, aptikus bene pusės milijono kubinių kilometrų mažo druskingumo vandens rezervus, galima prognozuoti, kad grėsmingai artėjanti gėlo vandens krizė kuriam laikui bus atidėta. Nustatyta, kad milžiniški gėlo vandens rezervai, apie kuriuos iki šiol nežinota, slypi po jūros dugnu, palei kontinentinį šelfą.

Nustatyta, kad didžiausi vandens rezervai kaupiasi ties Australija, Kinija, Šiaurės Amerika ir Pietų Afrika. Tikimasi, kad šiuo vandeniu bus galima bent iš dalies aprūpinti didžiųjų pakrančių miestų gyventojus.

Tyrimui vadovavusio Vincento Posto teigimu, atrastų vandens išteklių tūris yra šimtus kartų didesnis, nei tas, kurį pavyko išgauti iš Žemės gelmių per praėjusį šimtmetį, skaičiuojant nuo 1900 metų. Šis atradimas yra itin reikšmingas, mat toks kiekis vandens kai kuriuos regionus vandeniu galės aprūpinti ištisus dešimtmečius.

Vincentas Postas teigia, kad ligi šiol buvo žinomos kelios jūrų dugno vietos, kuriose buvo rasta požeminio vandens telkinių. Visgi, iki šiol buvo manoma, kad tai – retas reiškinys. Tyrimą atlikę mokslininkai įrodė, jog toks manymas buvo klaidingas.

Vandenį paversti geriamu būtų lengviau, nei gėlinti jūros vandenį

Tyrėjai mano, jog šie vandens rezervai susiformavo per šimtus tūkstančių metų, dar tada, kai vidutinis jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei yra dabar. Lyjant vanduo prasiskverbdavo į žemę taip, pamažu, susikaupė gruntinio vandens rezervai, mūsų dienomis esantys po jūromis (dėl pakilusio jūros lygio). Šis procesas vyko visame pasaulyje. Daugelį vandeningųjų sluoksnių nuo sūraus jūros vandens saugo molio ir nuosėdinių uolienų sluoksnis.

Po vandenynu slypintys vandeningieji sluoksniai yra tokie patys, kaip ir esantys po žeme. Vincento Posto teigimu, norint išauti šį vandenį, galimi du keliai: galima statyti platformas jūrose ir daryti gręžinius dugne arba įrengti gręžinius salose, esančiose netoli vandeningųjų sluoksnių. Kadangi abejais atvejais tai – brangiai kainuojantis procesas, gėlo vandens išgavimas priklausys nuo įvairių faktorių: kainos, tvarumo ir poveikio aplinkai.

Po jūros dugnu susikaupęs vanduo yra mažiau druskingas, nei jūros vanduo. Tai reiškia, kad jo vertimo į geriamą vandenį procesas būtų gerokai paprastesnis nei jūros vandens gėlinimas. Visgi, Vincentas Postas primena, kad šis vandens šaltinis yra neatsinaujinantis išteklius. Jo atsinaujinimas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei vidutinis jūros lygis vėl ženkliai nukristų, tačiau tai greitu metu tikrai neturėtų nutikti.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.

Parengta pagal portalą www.sciencedaily.com