Pasak Ukmergės zoocentrui vadovaujančio S.Barausko, pačios populiariausios iš namų augintinių yra banguotosios papūgėlės, korelos, kakadu, papūgos įsimylėjėlės ir žako.

– Betgi nuotraukoje jums ant peties tupi stambiausioji iš visų papūgų ara? Ar seniai su ja bičiuliaujatės?

– Mūsų draugystei dar tik trys mėnesiai. O įsigijau ją netikėtai. Matyt, žmonės laikė arą bute ir dažnai palikdavo be priežiūros. Galbūt dėl to ji labai rėkė ir triukšmavo, kad neapsikentę tie žmonės ją pardavė. Taip Aleksiukas (tokį daviau vardą) atsirado pas mane zooparduotuvėje. Kodėl ne namuose? Ogi todėl, kad stambioms aroms reikia daug vietos. Jos turi jaustis laisvos. Ankštuose grotuotuose narvuose aros greitai išdrasko ir nudėvi savo puošnią ilgą uodegą, kuri dažnai sudaro pusę viso kūno ilgio. Iš pradžių su ja šiek tiek pabendravau, pasitikrinau, ar tinkame vienas kitam, ar sutampa biolaukai (juokiasi). Turbūt tiko, nes Aleksiukas išsyk įsitaisė man ant peties ir nebesitraukė. Sužinojau, kad jam tik ketveri metai. Jauniklis, turint omeny, kad paprastai papūgos gyvena iki 70 metų.

– Vadinasi, jei jau kažkas nusprendė auginti tokią ilgaamžę papūgą, tai turi nusiteikti draugystei beveik iki gyvenimo pabaigos?

– Na, taip. Sprendžiant pagal tai, kad man – šešiasdešimt, įsigijau ją su paveldėjimo teise vaikams ir anūkams (juokiasi).

– Minėjote, kad laikote Aleksiuką parduotuvėje. Ar į namus su papūga žmona neįsileidžia?

– Matote, kadangi aš nuo ryto iki vakaro praleidžiu darbe, o Aleksiukui reikia bendravimo ir erdvės, todėl negaliu jo laikyti namuose, kur manęs nuolat nėra. Atvažiuoju į parduotuvę pusę devynių ryto, paleidžiu jį iš narvo, o pusę šešių, prieš eidamas namo, vėl jį ten įprašau. Net pats stebiuosi, kaip mudu susidraugavome. Ar žuvytes klientams gaudau, ar dar kažką darau – Aleksas tupi man ant kupros ir niekur neskrenda.

– Įsivaizduokite, kad atėjau į parduotuvę su vaiku, kuris labai nori paukščiuko. Ką galėtumėte mums patarti – kokią rūšį papūgėlių pasirinkti?

– Pirmiausia, kai pas mane ateina tėveliai su vaikučiais įsigyti kažkokio gyvūno, nebūtinai papūgos, aš jų klausiu: ar ir tėvai to nori? Jei atsakymas teigiamas, tada sakau, kad rinktųsi tai, kas labiau patinka tėvams. Juk galiausiai, norime mes to ar nenorime, gyvūnas liks jiems. Šneku iš patirties. Pats auginau tris mergaites ir žinau, kad užteko man vieną kartą jas pavaduoti – pašerti už jas augintinį – kaip tai ėmė kartotis vos ne kasdien... Be to, vaikai baigia mokslus, išvažiuoja studijuoti, pakeliauti po pasaulį, o gyvūnas lieka kam? Tėvams.

– Prisiekiu, kad esu atsakinga mama, tik niekaip negaliu apsispręsti, kokią papūgėlę išsirinkti – nimfą, kakadu, amadiną ar banguotąją? O gal net didžiąją arą?

– Pasirinkimas – be galo atsakingas procesas. Juk nuo protingo pasirinkimo priklausys gal net paukščiuko likimas. Tarkim, maniškė ara. Niekada nerekomenduočiau žmogui tokios laikyti namuose. Nebent jis gali skirti paukščiui visą kambarį, pripirkti begales žaislų ir juos nuolat keisti. Papūgos yra bendruomeniniai gyvūnai. Ir jei tokią arą paliksi vieną, ji ims liūdėti. Maniškė, vos parsivežta į naujus namus, ėmė pešiotis plunksnas nuo streso. Be to, jos didelės padaužos. Jei auginsite tokias namuose, nespėsite daryti remonto. Durų staktos tuoj bus išskaptuotos. Juk ji be vargo aštriu snapu gliaudo graikinius, kedro ar lazdyno riešutus. Tad atsikąsti durų kampo jai bus vieni juokai.

– Ką daryti, kad to nebūtų? Nuolat bendrauti, nuvarginti ją žaidimais, įvairia veikla. Bet jei arą uždarysime į narvą arba paliksime vieną namuose – tiesiog kankinsime paukštį.

– Jums siūlyčiau kur kas mažesnius paukštelius – amdinukus, banguotąsias papūgėles, nimfas ar kt. Vis dėlto pabrėžiu, kad įsigijusi bet kokį paukščiuką turėsite su juo bendrauti. Paukščiai gi pulkiniai sutvėrimai. Todėl įdėti į narvelį veidroduką neužteks. Jei norite auginti linksmą, sveiką sparnuotį, nusiteikite, kad turėsite skirti jam daugiau nei valandą per dieną.

– Tai požiūris, kad jei sparnuočiai turi pakankamai lesalo ir vandens, tai jais gerai pasirūpinta, – mitas?

Paukščiai – pulkiniai sutvėrimai. Todėl įdėti į narvelį veidroduką neužteks. Jei norite auginti linksmą, sveiką sparnuotį, nusiteikite, kad turėsite skirti jam daugiau nei valandą laiko per dieną.

– Dauguma žmonių taip galvoja, bet daro didelę klaidą. Paukštis negali tupėti vien narvelyje. Bent keletą valandų per dieną jis turi pramankštinti sparnus, paskraidyti laisvėje. O tuomet ir plunksnų kambaryje atsiras, ir užuolaidos nukentės, ir gėlės bus apskabytos. Žmogus, jei dar yra pedantas, nervinsis, jausis nelaimingas, gal net pyks ant paukštelio. Todėl visa tai – kas jūsų laukia įsigijus papūgą – privalote žinoti iš anksto.

– O jei laikytume savo paukštį tik narvelyje?

– Tada būtų paukštelio kankinimas. Papūgų mylėtojų grupėje žmonės kelia daug smagių vaizdelių, kaip jie gamina valgyti, o augintiniai smalsiai sukiojasi šalia, ragauja, vagiliauja. Štai tada jie laimingi. Tada matyti, kad šeimininkai su jais bendrauja. Maniškis Aleksiukas irgi nuolat iš manęs viską atiminėja. Ir mėsytę, ir salotas, ir jogurtą… Bet, aišku, pagrindinis jo maistas vis tiek lieka specialus papūgų pašaras. Atkreipkite dėmesį, kad papūgoms griežtai draudžiama duoti avokadų, šokolado ar obuolių sėklų. Aišku, jei trupiniuką nuo manęs nuragaus ar keletą sėklyčių nugvelbs – tikrai nieko neatsitiks. Todėl ir pats negaliu daug ko valgyti prie Alekso. Dukra net juokiasi, kad anksčiau į turgų važiuodavau dėl savęs, o dabar viskas tik dėl Alekso. Kai vakare einu iš parduotuvės namo ir noriu uždaryti jį į narvą, graikiniai riešutai kuo puikiausiai tinka kaip skaniukas.

– Riešutukai jūsų arai – ne tik maistas, bet ir veiksmas?

– Žinoma. Kol ji prakapos kevalą – praeis laiko. Štai jums ir veiksmas, ir užsiėmimas. O dar man labai patinka lesyklos – protiniai žaislai. Juos reikia išnarplioti, o viduje papūgos laukia prizas siurprizas – koks nors lesalas ar skanėstas. Tuos vadinamuosius protinius žaislus atradau, kai maniškė ara, vos ją įsigijau, ėmė pešioti sau plunksnas. Tuomet pasitariau su veterinare, ir ji man pasiūlė tokią išeitį. Suveikė.

– Rytais matau, kaip stadione močiutės vedžioja savo peršertus iš meilės augintinius. O kaip papūgos – ar jos turi saiko jausmą, ar lengva jas peršerti?

– Dažnai šuniukai nutunka ne nuo maisto, o nuo savo šeimininkų duodamų papildomų skanėstų. O papūgos kitaip. Sykį palesusi ji daugiau neles. Gal prasigliaudys riešutą, bet jo neles. Užtai bus kurį laiką užsiėmusi. Maniškė ara labai mėgsta ledus. Jei jau pastebi, kad valgau, – neatstoja nė per žingsnį. Todėl nusprendžiau, kad su ledais imsiu ją kažko mokyti.

– Kokios dresavimo pedagogikos ketinate imtis? Mokysite Aleksiuką šokti ar kalbėti?

– Specialiai to nedarysiu. Tiesiog kai ateinu į darbą, jai sakau: "Labas, Aleksiuk..." "Labas", – atsako papūga. Kai kažką valgau, irgi nuolat kartoju: "Skanu", tai ir ji man atsako tuo pačiu. Pastebėjau, kad papūga kalbėti pradeda tuomet, kai lieka viena. Lyg ir šaukiasi manęs, kad pas ją ateičiau. Žodžiu, ieško bendravimo. Kai įsigijau Aleksiuką, iš pradžių jis nesileido imamas į rankas. Praėjo dar tik trys mėnesiai, o aš jau galiu savo paukštį apkabinti. Mat palengva įrodžiau, kad mano rankos nėra blogis. Kai tik jis užšoka man ant krūtinės, lengvai spusteliu ir apkabinu. Tikiu, kad ateityje tarp mūsų neliks jokių ribų. Dar viena mano svajonė – išsinešti Aleksą į lauką. O tam jį reikia pripratinti prie specialių petnešų.

– Kad kates, triušius vedžioja su petnešėlėmis, tai žinau, bet kad papūgas... Šito dar neteko matyti.

– Yra petnešėlės ir papūgoms. Tik reikia pamažu savo paukštį prie jų pripratinti. Dar kiti riša tokią grandinėlę paukščiui prie kojos, bet jei jis ko lauke išsigąsta ir stipriai skrenda – gali užsigauti. Man labiau patinka petnešėlės. Iš pradžių rišu prie jų trumpesnę virvutę, o paskui žadu ją ilginti. Paukščiui reikia išlieti energiją. Dabar po mano parduotuvę Aleksiukas skraido kaip padūkęs. Ar nepabėga? Apgalvojau ir tai: prie lauko durų pakabinau tokias bambukines užuolaidas. Dažnai žmogus, pamatęs mano arą, užsižiūri į ją ir užmiršta paskui save net duris uždaryti. O dabar, kai pakabinau tas bambukines užuolaidas, papūga pro jas nepraskrenda, bijo.

– Minėjote, kad Aleksiukas tai duris apgraužia, tai riešutų kevalų visas grindis pribarsto... Ar nepykstate, kai tuos jo zbitkus pačiam tenka tvarkyti?

– Tikrai ne. Štai kodėl, prieš pirkdami paukščiuką ar bet kokį kitą gyvūną, turite paklausti savęs – o jei jis pridarys didelių nuostolių? Ar ant jo nepyksite? Ar vis tiek mylėsite? Ar jūsų santykiai nuo to nepasikeis? Jei atsakymas "taip" – tuomet pirmyn.

– Bet grįžkime prie mūsų pradinės misijos "Noriu papūgos!" Kaip žinoti, kad paukštis – ne žiurkėnas, ne triušiukas ir net ne šuniukas – yra tas augintinis, kurio mums su vaikais labiausiai reikia?

– Jei dar abejojate, paklauskite savęs, ar turite daug kantrybės? Jei šuniuką galėsite prisiglausti išsyk, tai su papūgėlėmis teks palaukti. Kad jos lestų iš rankų, tūptų ant peties, turi praeiti laiko. Jei porą kartų pamėginsite, jos baikščiai reaguos, blaškysis po narvelį, o jūs nuleisite rankas – tuomet nebus įdomu. Čia reikės auksinės kantrybės ir kasdienių pastangų.

Negaliu jums pasakyti, kokį gyvūną auginti – paukštį ar žiurkėną. Tai labai skirtingi dalykai. Žiūrėkite, ką vaikas mėgsta. Pamenu, kai vienam vaikui tėvas nupirko pas mane driežą. Atrodė toks padykęs, kažin, ar prižiūrės. O išėjo taip, kad tas vaikinas užaugo ir tapo didesniu roplių žinovu už mane patį.

Reikia žiūrėti, ar žmogų traukia prie paukščių. Kažkada jaunystėje, kai aš norėjau įsigyti papūgą, vienas garbus žmogus man pasakė: "Tu gerai pagalvok..." Tada papurkštavau, o dabar tikrai žinau tų žodžių prasmę. Todėl ir jums linkiu: prieš pirkdami paukštį iš pradžių gerai pagalvokite.

Iš arų gyvenimo

*Ara gali išmokti atkartoti net 2 tūkst. žodžių, tačiau nereikėtų tikėtis, kad paukštis prabils pačią pirmą dieną. Dažniausiai tam prireikia kelių mėnesių ar net metų. Bendraukite su savo augintine, kartokite tuos žodžius, kuriuos norėtumėte arą išmokyti, ir pastangos tikrai atsipirks.

*Ara dažniausiai sugyvena su kitais namuose esančiais augintiniais, tačiau pradžioje reikėtų nepalikti jų be priežiūros: stebėkite kiekvieno augintinio elgesį, o prireikus sudrausminkite. Pirmąsias kelias dienas ara gali jaustis kiek nedrąsiai, todėl neskubėkite jos imti ant rankų: pirmiausia pasistenkite, kad ji priprastų prie jūsų balso.

*Aroms būtina nuolatinė fizinė ir protinė veikla, todėl papūgos narvelyje turėtų būti pakankamai didelių medžio šakų bei didžiosioms papūgoms skirtų žaislų (tai gali būti laipiojimo virvelės, įvairūs mediniai žaislai, sūpynės ir t.t.) Narvelyje turėtų būti įrengtas lesalo dubenėlis ir vandens gertuvė, kurioje visada turi būti šviežio vandens. Taip pat vertėtų pasirūpinti specialiais mineraliniais papildais, į kuriuos ara galėtų galąsti snapą.

S.Barausko patarimai papūgų augintojams

Vieną papūgą ar porelę?

Jei nusprendėte namuose auginti mažesnes papūgėles – būtinai pirkite porelę. Dar įsigykite kuo didesnį narvelį, į kurį pridėkite kuo daugiau žaisliukų, šakelių, kad paukščiukams sudarytumėte jaukią namų aplinką. Dažnai žmonės klaidingai galvoja, kad jei paukščiukai maži – užteks mažo narvelio. Anaiptol. Turime jiems sudaryti kuo tinkamesnes gyvenimo sąlygas, kurios būtų kuo panašesnės į gamtines.

Ar reikia narvelyje lizdelio?

Jei norite, kad jūsų banguotosios papūgėlės atsivestų palikuonių – įdėkite į narvelį specialų lizdelį (inkilėlį). Bet jei jūsų porelė vieną vadą paukštelių jau išperėjo – lizdelį išimkite. Per metus joms galima leisti ne daugiau kaip dvi vadas. Kita vertus, jei manote, kad naujų paukščiukų atsiradimas jums sukels daugiau rūpesčių nei naudos, – geriau išvis to inkiliuko nedėkite. Nes kol jis bus, paukšteliai vis perės ir perės, o tai alins jų organizmus.

Kas turi būti narvelyje?

Narvelyje turi būti prikabintos medinės laktelės, ant kurių banguotosios papūgėlės labai mėgsta šokinėti. Sukurta žaidimų aplinka. Nupirkite ryškių spalvų žaislų, sūpuokles. Ant narvelio dugno papilkite granuliuoto kraiko (tikrai netiks laikraštis, nes jo dažais paukštelis gali apsinuodyti). Įrenkite lesyklėlę ir gertuvę, o higienai palaikyti įsigykite specialaus smėliuko. Šiems augintiniams būtina reguliariai galąsti snapą, dildinti nagiukus, todėl narvelyje galite prikabinti specialų lesamą akmenį ar medžio šaką. Šiltu oru banguotosios papūgėlės mėgsta pasiturkšti vandenyje, todėl galite pripilti vandens baseinėlį. Kaip matote, priemonių yra labai daug. Dabar suprantate, kodėl sakiau, kad narvą turite pirkti kuo didesnį?! O dar – patariu jį rinktis ne apvalų, bet kampuotą, nes tokiame banguotoji papūgėlė kur kas geriau orientuosis.

Ar užsklęsti narvelio duris?

Sakyčiau, kad porą savaičių turėtume leisti paukšteliui apsiprasti naujoje vietoje. Netrikdyti jo. Tad narvo dureles patarčiau iš pradžių laikyti uždarytas. Paskui priėję prie narvelio krašto (bet nekišdami rankos į jo vidų) bandykite duoti jam skaniuką. Po kelių savaičių dureles jau galite palikti praviras. Tai daryti rekomenduoju vakare. Šviesą išjungus paukšteliai nemato, todėl yra lengvai pagaunami ir grąžinami atgal į narvelį, kuriame jų laukia maistas ir skaniukai.

Ką daryti, kad papūgos leistų ilgiau pamiegoti?

Garsiai nešnekėti. Papūgoms patinka žmogų perrėkti. Jei kambaryje bus tylu, jos tikrai netriukšmaus. Kita vertus, nederėtų papūgų laikyti miegamajame. Turite parinkti joms kitą kambarį ir tokią vietą, kad paukštelių nepertrauktų skersvėjis.

Ką reiškia, kai paukščiuko elgsena sulėtėja?

Tai pavojaus signalas. Iš karto patikrinkite, ar paukštelis turi švaraus vandens, lesalo. Dažnai galima labai apsigauti, matant indelyje krūvą sėklų, kurios pasirodo jau seniai išgliaudytos. Siūlau keisti papūgoms lesalą du kartus – ryte ir vakare. Galima padaiginti grūdelių, pasiauginti želmenėlių, kuriuos papūgėlės labai mėgsta. Tuomet ir narvo dureles drąsiai galite palikti atidarytas, nes papūgėlės žinos, kokie skanėstai jų laukia.

Pradėjęs nuo amadinų, svajoja apie kalbančią žako papūgą

Dvylikametis kaunietis Julijus Chaziachmetovas, Jurgio Dobkevičiaus vidurinės mokyklos šeštokas, labai norėtų auginti kalbančią žako papūgą, bet džiaugiasi, kad tėvai iš pradžių nupirko jam paprastąją amadiną.

Iš pradžių berniukas sakosi turėjęs tik vieną paukštelį, kuris per dienų dienas tupėjo vienoje vietoje ir liūdėjo. "Tuomet pasiskaičiau internete ir supratau, kad mano amadinai reikia draugų. Dabar pas mane – vienas patinėlis ir dvi patelės. Jos ne tokios ryškios. Patinėliai paprastai būna spalvingesni, jų snapelis ryškiai geltonas", – pasakoja Julijus, pats besirūpinantis savo augintiniais.

O veiklos prie jų užtenka. Kas savaitę reikia pakeisti kraiką, šlapiu skudurėliu apvalyti žaisliukus, su kuriais amadinos mielai žaidžia. "Jos buvo sudėjusios ir kokių dešimties ryžių kruopų didumo kiaušinėlius – šešis ar septynis, – prisimena amadinų augintojas, – bet kažkodėl nenorėjo ar nemokėjo jų išperėti." Jei kada nors amadinoms pavyks susilaukti vaikučių, Julijus keletą pasiliks sau, o kitus parduos. Už juos norėtų nusipirkti kitokios rūšies – japoniškų amadinų.

Ne tik Julijus mėgsta stebėti, kaip narvelyje žaidžia, vandens indelyje turškiasi tie gražūs, maži paukščiukai. Jų kolio veislės šuo Odis nuolatinis amadinų šou stebėtojas. "Pradžioje Odis ant jų lodavo, o dabar tik atsigula ant kilimo priešais narvą ir valandų valandas žiūri", – pasakoja Julijus, kuriam amadinos miegoti tikrai netrukdo. Jų narvelis stovi kitame kambaryje. Paukščiukai daugiausia triukšmauja rytais, dieną jų nelabai girdisi, o vakarop, jau sutemus, triukšmadarės ir visai nutyla. Julijus pasakoja, kad sykį, keičiant maistuką, viena amadina buvo pabėgusi iš narvelio. Tuomet berniukui teko gerai paplušėti, kad ją sugautų ir grąžintų atgal.

Paukščių mylėtojas sako norintis kuo greičiau amadinas prisipratinti, kad jos nebijotų tūpti ant delno. Todėl kasdien, bent po keliolika minučių, berniukas stengiasi su jomis pabendrauti. Kadangi amadinos pas Julijų atsirado dar visai neseniai – tik prieš pusmetį – vardų dar neturi. "Sunku man juos sugalvoti", – prisipažįsta jaunasis augintojas, kuriam kur kas lengviau plaukti baseine ar važinėtis triukiniu paspirtuku.