Jūs patys matėte, kad viskas vyko ir vyksta, kaip sako, pagal įprastą scenarijų. Taip, tik pati vasaros pabaiga atnešė šilumą ir šviesą. Prieš tai beveik mėnesį Lietuvoje lijo, todėl į lietų ir drėgmę buvo reaguota įvairiai. Augalams tai tiko ir patiko, iki šiol jie labai žali. Drėgmė tiko ir daugeliui vandens bei šlapynių gyvūnų. Tačiau kai kam drėgmės buvo per daug...

Ši vasara labai tiko vabzdžiams. Nors būtent vėsioji vasaros dalis patiko ne visiems, gali būti, kad lietus lėmė kai kurių dirvoje besivystančių vabzdžių skaičiaus mažėjimą. Pasigedome žiogų – jų buvo ir yra iki šiol, bet vientiso jų muzikos zvimbimo negirdėjome.

Gerokai mažiau buvo ir iš pietų į mūsų kraštą skrendančių drugių, ypač sfinksų. Jų – suaugėlių drugių – stebėjome mažiau. Tačiau peršasi dar viena mintis: tie, kurie atskrido ir padėjo kiaušinėlius, į gyvenimą sėkmingai ir gausiai paleido savo palikuonis. Geriausias to įrodymas – ant augalų aptinkami stambūs, spalvoti jų vikšrai.

Jūs jau žinote, kad jie tikrai dideli, kai kurie su akis primenančiomis dėmėmis. Tačiau pats svarbiausias požymis – nugarinėje dalyje styrantis lenktas „ragas“. Šiemet tokių vikšrų gausu, tiesa, dažniau tai yra vietinių rūšių palikuonys. Iš pietų, nuo Viduržemio jūros ar iš Šiaurės Afrikos, sfinksai neatskrido. Gal dar dabar pasirodys?

Tačiau dar sugrįžkime į žiogų pievą, kur dabar turėtų skardėti jų koncertai. Dažną vasarą mes jų pasigendame ir bandome kaltinti daug ką – drėgnus ar sausus orus, gandrus. Žiogai niekur nekeliauja, vadinasi, jų būklės prastėjimo ar gerėjimo ištakų reikia žvalgytis čia pat.

Vis dėlto žvalgytis nėra taip paprasta, nes, jei žinotume priežastis, rastume ir atsakymus, priimtume sprendimus. Dėl to mes turime kalbėtis, diskutuoti. O diskusijos pradžia tegul būna mūsų laidos klausytojo Jono iš Švenčionių rajono dar vasaros pradžioje rašytas laiškas.

„Vasarą tenka šienauti pievas, smulkinti žolę ir krūmus, nors žemės turiu tik 8 hektarus. Visada džiaugiuosi, kai paukščių jaunikliai mano laukuose palieka lizdus, bet tai pavyksta tikrai ne visiems. Šienaujant pievas, žiūrėk, stirna išstriuoksi iš pievos miškan, palikusi savo jauniklius, jie dar per maži, kad patys paspruktų. Kur buvus, kur nebuvus išnyra apšepusi, apsipešiojusi lapė ir pradeda gainioti stirniuką, nebijo net burzgiančio traktoriaus. Mėginu ją nubaidyti sukiodamas į visas puses, laimei, stirniukas pabėga, ir lapei telieka jo pėdos. Lapė uostinėja jas, bet mažiuko taip ir neranda.

Aš laukuose dirbu mažu smulkintuvu, apimančiu pusantro metro pločio ruožą. Pievas pradedu šienauti nuo vidurio, kad išbaidyčiau kiškiukus, stirniukus. Reikėtų skubėti, bet visur paukščių lizdai, jaunikliai, ir aš netęsiu savo darbų – sugrįšiu ir pabaigsiu po poros savaičių. Ar visi taip daro? Ne, nes pirmą kartą reikia šienauti ir žolę susmulkinti iki liepos 1 dienos, antrą – iki rugpjūčio 31-osios. Tie, kurie skuba, sunaikina dar visai mažus paukščiukus. Ypač sunku žiūrėti į plačiabarę stambiųjų ūkininkų techniką, kuri traiško viską. Bijau, kad kada nors visi pievos paukščiai pateks į raudonąją knygą.

Beje, – tęsia laišką Jonas iš Švenčionių rajono, – šiemet buvo gerokai mažiau gandrų. Kasmet mano techniką sekdavo iki 20 gandrų, šiemet – tik 6. Kaime iš trijų esančių lizdų jie neperėjo nė viename. Pernai perėjo tik viename. O atrodo – yra pievos, yra upelis netoliese.“

Tikrai – laiške keliamos mintys verčia ne tik susimąstyti, bet ir patiems žvalgytis į savo gyvenimą. Tik pažiūrėkite, kaip jūs tvarkote savo aplinką, ypač – kaip šienaujate. Ar motorinė žaliapjovė, pjaunamą žolę ir visa, kas yra joje, paverčianti į košę, yra nors kiek palanki gamtai?

O kad nemanytume, jog tai ir yra vienintelė šios dienos problema, atsiverčiame dar vieną laišką – Viliūnės iš Suvalkijos.

 „Man rūpi mažieji mūsų draugai giesmininkai, – rašo laiško autorė. – Kai pasižvalgau po mūsų kraštą, kyla klausimas – kur jiems sukti lizdus ir kaip išgyventi? Laukuose želdinių maža, o ir tie patys kertami žiemą vasarą. Plėšrūnų gamtoje daugiau, nei galėtų būti, labiausiai nerimą kelia benamės katės, kurias kažkas atveža ir išmeta lyg kokias šiukšles...

Mes gamtai padarėme per daug žalos, bet padėti, ištaisyti savo klaidas galime. Tereikia vietoje iškirstų krūmų pasodinti uogas, vaisius vedančių vietinių krūmų ir medžių rūšių. Tai būtų gražu akims ir naudingiausia paukščiams. O bešeimininkiai gyvūnai, ypač katės, – mūsų rūpestis, kurį būtina išspręsti. Jie nekalti, kad žmonės juos tokius padarė. Tačiau nematyti to ir kasmet taip prarasti daugybę paukščių mes neturime teisės.“

Labai motyvuotas, sakyčiau, pilietiškas laiškas. Iš tikrųjų – jei patys viso to nedarysime, niekas to nedarys ir savo paukščių neišsaugosime. Kokia būtų jūsų visų nuomonė? Ar mes savo namuose galime tvarkytis taip, kad juose rastųsi vietos javams, pievoms, paukščiams, žvėrims ir bitėms?

Jau negirdėti vieversių. Ir kiti pievų paukščiai tam neturi laiko, nes keliauja. Ventės rage vis daugiau vadinamųjų vasaros paukščių. Ir ne tik jų. Kasnakt čia tinkluose sugaunama ir suženklinama šimtai šikšnosparnių. Jie taip pat keliauja, nors, kaip ir paukščiams, sakytum, maisto yra iki valios.

Rudenėlis mums atseikėja daug gamtos turtų, kas nori ir sugeba juos gražiai, be žalos gamtai pasiimti, gali prisiruošti ilgam. Štai riešutai jau braška....

Jau norėtumėte spanguoliauti, tik nežinote, ar jau galima rinkti spanguoles? Visada buvo tokia tvarka – spanguoliauti nuo rugsėjo 1-osios... Ar nepaskubinsite, ar ko nors nepažeisite?

Tikrai nepažeisite, dabar tokio ribojimo laiku ir nustatytos spanguoliavimo pradžios datų nėra. Viskas palikta mums, taigi – sveikam protui. Jei kam patinka žalios ir mažiau vertingos uogos, gali rinkti jas anksti. Kiti spanguoliaus vėliau ir rinks sveikas, skanias, raudonas uogas. Žinoma, jų rinkti nevalia valstybiniuose rezervatuose, iki spalio 1-osios ornitologiniuose draustiniuose, kuriuose lankosi gervės. Juk gervės uoga, kaip spanguolę vadina šiaurės tautos, nėra vertesnė už paukščių ramybę.

Rudens gamta ir mūsų daržai, sodai, siūlo ir kitų turtų – tik spėk rinktis: kas naudinga, kas skanu, o kas – sveika. Arba – kas turi visas šias savybes. Mes turime galimybes mėgautis viskuo. Tik reikia apsižvalgyti aplink, juk mes labai dažnai tiesiog nepastebime to, ko esame turtingi.

Atrodo, kad keliaudami po gamtą mes žinosime, kuo domėtis, ką rinkti, pagaliau – kaip naudoti. Tačiau net ir šios žinios negali nustelbti tikrosios tiesos – tai, ką sukūrė gamta, priklauso jai. Mes galime, kaip sako, atsignybti šiek tiek to pyrago, bet visa kita turi likti jai – gamtai.