Ko gero, taip. Tačiau turime žinoti ir tai, kad mes su savo išradimais ir savo laiko skaičiavimo sistemomis galime būti įvairūs ir nepastovūs. Gamtoje viskas kitaip, čia nesivaikoma madų, čia negali būti persuktos laikrodžio rodyklės ir neatsiras veikėjas, galintis pagreitinti ar sulėtinti metų rato sukimąsi.

Gamtoje viskas dėsninga. Sakytume – žinome tuos dėsnius, tačiau taip jau išeina, kad net ir nežinodami apie juos esame nuo jų priklausomi. Mes esame tolokai nuo gamtos, bet taip pat gyvena ir tikrieji gamtos vaikai.

Todėl, ko gero, gyvūnams Kalėdos taip pat svarbios – ne savo dovanomis, o didžiuoju lūžiu, pokyčiu. Jeigu jau mes visi vienodai juos jaučiame, Kalėdas sutiksime džiugiai. Tiesa, žmogiškoji patirtis kitokia, mes iš švenčių tikimės vis ko nors kito...

Mums švento meto artumą skelbia bendra nuotaika, eglutės atėjimas į namus ir žinojimas, kad susitiksime su visais artimaisiais, draugais, kad turėsime akimirkas, kokių nejautėme visus metus.

Pagaliau metas į namus įnešti eglutę. Tiesa, gal kažkas norėjo Kalėdų anksčiau ir eglutes papuošė seniau. Tai tikrai nepriartino švenčių, gali būti, kad jos taip prarado dalį savo žavesio. Tačiau kiekvienas renkasi taip, kaip jam geriau...

Man atrodo, kad pats smagiausias darbas šiandien (arba rytoj rytą) – puošti eglutę. Štai nuo jos dar kapsi tirpstančio sniego ar ledo gabaliukai, štai ji pakvimpa mišku ir saldžiu spygliuočio medžio aromatu. Pagaliau visa puošimo komanda, kuriai nėra amžiaus cenzo, pasiruošusi: galima raišioti meduolius, kabinti istorinius šeimos ir visos giminės žaisliukus, kokių kiti tikrai neturi.

Dažnas jų, jau gerokai nublukęs, mena kitokias santvarkas ir kitokias Kalėdas, kitokį jų šventimą. Svarbu, kad prie eglutės nebūtų skubama, kad rastųsi laiko kalboms, prisiminimams. Kada dar apie tai kalbėti, jei ne tada?

Visi renkamės, kokią eglutę puošime. Čia nėra varžybų, niekas negali pasakyti, kad jo eglutė gražiausia. Visos jos gražios ir brangios! Tačiau tiems, kas puošia gyvą eglutę, augančią kieme, už lango, turiu pasiūlymą – puošti ją ne pirktais bumbulais, o savo gamybos žaisliukais.

Na gerai, o kaip jų prasimanyti? Nulipdyti? Nupinti?

Galima ir pinti, lipdyti ir drožti. Tačiau jų galima pasigaminti taip: į formeles, iš plastilino nulipdytus „indus“, į plastikinius kaušelius įdedama uogų, šakelių ir pripilama spalvinto vandens, įmerkiamas siūlas ir visi šie ruošiniai paliekami šaldiklio kameroje. Per naktį lediniai žaisliukai būna gatavi. Ryte juos jau galima kabinti ant eglutės, kur jie galės kaboti ilgai.

Man atrodo, kad toks eglutės puošimas, tokie žaisliukai yra kažkuo panašūs į namų televizorių, kuriame svarbiausią vietą užima už mūsų lango įrengta lesykla. Taigi – svarbūs dalykai, kuriems reikalinga gera valia bei noras, ir beveik – jokių priemonių, jokių pinigų...

Žinoma, mūsų lesyklose zylės lankosi jau daugiau kaip mėnesį. Gali būti, kad, dienai ėmus šviesėti, jos prabils pavasariškai. Tačiau dabar yra tik rūpestis jomis: kad kuo daugiau išliktų, išgyventų per žiemą. Žiemos regėjome mažiau kaip trečdalį, jis nebuvo varginantis ir sunkus. Bet dalies zylių jau nebėra.

Neišgyveno? S. Turėtum sakyti tiesiai – taip. Vienos pakliuvo paukštvanagiui į nagus, kitos šiaip žuvo.

O štai čimčiakų, kurie šį rudenį pasirodė Lietuvoje, iki šiol gausu, ir Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai, nuleidę didžiuosius tinklus, kasdien pagauna jų dar bent 100. Kaip? Stato voratinklines gaudykles.

Gali būti, kad atskridusiems pas mus žiemoti paukščiams Lietuvoje yra gera. Beje, ir ne tik atskridusiems. Dar neregėjome šaltuko, kuris būtų ledu padengęs ežerus ir tvenkinius bei gainiojęs vandens paukščius.

Jau senokai kalbame, aiškiname visiems, kad nedera tokius metu ežerėliuose, tvenkiniuose lesinti ančių, gulbių. Reikia duoti paukščiams apsispręsti, kad jie galėtų išskristi ieškoti naujų, tikrųjų žiemaviečių. Arba kad lengviau galėtų apsispręsti tada, kai bus paklotas pirmasis ledas.

Prisiminkite tai. Jums gal atrodys žiauru nelesinti šių paukščių. Tačiau būkite supratingi – taip paukščiams mes tik padėsime.

O rytojaus vakarą žmonių balsais prabils namų augintojai. Kažkada visi eidavo prie tvarto ir sustoję klausydavosi. Sako – juos girdėdavo, ir negali tuo netikėti. Juk Kalėdos – stebuklų metas.

Na ne, čia jau po 12 nakties jie taip... Žmonių balsais jie kalba patį vidunaktį, labai trumpai. Metuose yra tik viena akimirka stebuklui. Tačiau kitaip, matyt, ir stebuklas stebuklu nebūtų...