Taigi, jau balandis... Penktadienį buvo gal pati linksmiausia metų diena, kai buvo galima fantazuoti, juokauti. Kai kas vadina ją melagių diena, tačiau, jeigu taip ir nutinka, kiekvienas pamelavimas yra nepiktas, o kitą dieną paprastai atsiprašoma už tuos juokus. Svarbu, kad niekas nebūtų nuskriaustas, pažemintas. Juoko paskirtis yra visai kitokia – mus linksminti, bet ne kelti skausmą.

Tačiau labiausiai mus linksmina pavasaris. Per Velykas gamtos dosniai mums atseikėta šiluma suteikė sparnus. Paukščiai juos ir taip turi, o mums jie praverčia kai kada – juk gera pasijausti ne kasdienybėje, regėti šventę, kuri taip ir vilioja į gamtą. Gali būti, kad per dvi švenčių dienas visi jūs radote laiko pabūti miške, laukuose, prie ežero ar upės.

O būdami ten negalėjote daug ko nepastebėti, nepamatyti, neišgirsti. Nes visa, kas gyva, taip ir prašėsi mūsų dėmesio.

Strazdai giesmininkai sugrįžo neseniai, atrodo, kad parskrido dar ne visi. Žinome, kad žiemavietėse jiems labai nesaugu, kad juos gaudo, medžioja... Iš paskos strazdams purpsi kikiliai, naktimis skrenda liepsnelės. O gandrai jau baltuoja lizduose.

Tačiau jų dar nedaug, visi jie sugrįš per porą savaičių. Tie, kas žiemojo pačiuose Afrikos pietuose, grįš dar vėliau. Dėl to tikrai neverta išgyventi – gandrai savo namus randa. Beje, prieš keletą dienų man paskambino iš Veiverių, Prienų rajone esančio miestelio, garsaus prieš 150 metų čia įsteigta mokytojų seminarija.

„Kokie ten paukščiai sode pasirodė? – klausė mano žemiečiai. – Tokie šilkiniai, su kuodukais.“ „Ar jie nesako svirrr?“ – paklausiau aš. „Taip, taip – kaip tik svirrrr...“ Taigi jūs jau pasakėte vardą – svirbelis. Tie paukščiai – svirbeliai, žiemoję mūsų kraštuose, dabar pradeda kelionę į gimtinę šiaurėje. Tik dar labai neskuba... O kur jiems skubėti – juk ten žiema. Pas mus daug smagiau ir lesalo rasti lengviau...

Giedantis, pavasariškai žvilgantis, spalvotas paukščių pasaulis pastebimas lengviausiai, apie jį ir kalbame dažniausiai. Iš tikrųjų paukščiams žmonės visada pavydėjo ir skrydžio, ir giesmių. O štai žvėrių pasaulis balandžio pradžioje visai kitoks. Ne taip paprasta sužinoti, koks jis, nes čia nedaug kas taip garsinasi, nori būti pastebimas. Todėl eikime į gamtą, stebėkime, matykime. Šį bruožą, beje, reikia ugdyti, nes suprasti gyvūnų įpročius, atspėti, kaip jie pasielgs vienu ar kitu atveju, neišmokys knygos.

Paklausite – o į ką žiūrėti, ką pasiimti. Nėra nieko lengviau, kaip teisingai patarti. Pirmiausia reikia kantrybės ir didelio noro. Paskui – geranoriškumo ir žinojimo, kad gamtos namuose esame svečiai. Geriau ten nedaryti savo tvarkos ir ypač – „žmogiškų“ išvadų pamačius vieną ar kitą reiškinį.

Dar reikia pasiimti maišą šiukšlėms rinkti ir telefoną bei prisiminti numerį 112. Pamatėte žolės padegėją – skambinkite, išvydote brakonierių, braidžiojantį po lydekų nerštavietę, – skubėkite, praneškite apie tai. Jei to nedarysime, kitą kartą išdegę laukai nebus patrauklūs, o sekliame pavasario vandenyje nesipliuškens didelės (sakydavo „kaip kultuvės“) lydekos. Viskas yra mūsų valioje...

Varnėnai inkilus jau pasiskirstė. Ar visiems jų pakako? Kartais ryte galima išgirsti piktą paukščių šurmulį – taip dažnai nutinka, kai tenka dalintis inkilais ir jų pritrūksta. Bet mes galime padaryti, kad to neįvyktų. Sukalkime ir iškelkime jų daugiau – tegul turi kiekviena paukščių šeima.

Nepamirškite: varnėno inkilo landos skersmuo – 4,5 cm, zylės, musinukės, karklažvirblio, raudonuodegės – 3,5 cm. Juos galite kalti iš bet kokių lentų – svarbu, kad inkilas būtų sandarus, ne kiauru stogeliu.