Taigi, lygiadienis jau buvo, o dabar yra nakties viršenybė, diena trumpėja, ir to net sakyti nereikia – visi matome ir jaučiame.

Žinoma, tą labiausiai jaučiame apniukusią dieną. O saulėtą, su baltais debesimis, lyg ir pamirštame viską. Kažkada tokiu metu baigdavome kasti bulves, bulviakasį visada lydėdavo baltų voro siūlų lėkimas ir gervės ar žąsys, mus sveikinančios iš aukštai. Dabar viskas kitaip... Bulvių mes rankomis nekasame arba – tik savo darže, o žąsys... jos lekia... kaip visada.

Po rudens lygiadienio užbaigiame šių metų vasaros darbus ir gyvename rudeniu. Mes tikimės, kad dar bus bobų vasara, dar matysime ir saulės, ir ore lakiojančių voratinklių. Tačiau šiluma taps vis retesnė, nes ilgos naktys atvėsins žemę ir vandenis.

Po šv. Mykolo (rugsėjo 29-osios) jau negalima maudytis ir vaikščioti basomis. Taip sakė žmonės nuo seno, o jei sakė, vadinasi, žinojo, galbūt net patys buvo viską išmėginę. Kodėl mes jais galime netikėti?

Po savaitės būsianti šv. Mykolo diena turi dar vieną svarbią reikšmę: ji yra per patį bobų vasaros vidurį. Taip taip, trys dienos prieš šv. Mykolą ir trys po jo – štai ir visa vasarėlė. O jeigu jums nepatinka toks nuo seno nustatytas laikas, pasirinkite, kada tokios vasaros norite. Patikinu – niekas su jumis nesiginčys ir niekas neuždraus jos švęsti.

Tačiau grįžkime į gamtą ir pasižiūrėkime, kuo jai svarbus lygiadienis. Nustebsite, jei pasakysiu, kad jis nesvarbus niekuo. Arba tiesiog – jis yra kaip ir visos kitos dienos.

Gamtos darbų tiek daug, jie puikiai suderinti, todėl geriau paklusti laiko tėkmei ir skubėti pamatyti, sužinoti kuo daugiau. Pavyzdžiui, apie išskrendančius paukščius, kurie kažkaip suprato lygiadienio lūžį ir paskubino savo apsisprendimą. Ar apie bites, vapsvas, kurios vis dar darbuojasi.

Dabar smagiausia gamtą stebėti naktį. Giedrią vėsią naktį galima išeiti ten, kur nesigirdi mašinų, kur neblyksi kiemo žiburiai ir sustojus įsiklausyti į tylą. Ji truks labai trumpai – jūs tikrai išgirsite cirpsinčius strazdus, šakose brazdančias liepsneles, o aukštai ore – vasnojančius pempių, švilpiančius ančių sparnus ir gagenančias žąsis. O kur dar pavėlavę tilvikai, kuriems naktis net patrauklesnė už dieną? Kur garniai ir baubliai?

Taip, daug sparnuočių skrenda naktį, todėl jų neregime. Nakties garsai užburia savo paslaptingumu, o ilgai žiūrint į ryškią Paukščių Tako juostą pradeda vertis vis tolesni dangaus šviesulių toliai. Mes esame tikrai ne didžiausios planetos gyventojai, ir jeigu kas nors kur nors, tolimoje planetoje, žiūri užvertęs galvą, mūsų Žemės gali net nepamatyti. Gamta labai trapi ir jautri...

Iš nakties glūdumos atsklinda tauriųjų elnių balsai. Sakytum, jie tokie nežemiški, lyg iš tos Paukščių Tako galaktikos. O jie – patys tikriausi, patys aistringiausi ir labai žemiški, nes elniai sprendžia svarbias savo būties problemas.

Tačiau tokių naktų nėra gausu. Vis dažniau lietus ir lietus... Gal ir daugoka jo šį rudenį. Iš pradžių mes norėjome, kad palytų, kad šiek tiek atsinaujintų vandens horizontai, o dabar matome, jog visko, o ypač vandens, jau per daug.

Apie tai net mums sakyti nereikia, visi tą žinome, net pačiame mieste. Dabar daug kas norėtų žinoti, o kas toliau? Koks toliau bus ruduo, ko iš jo tikėtis? Kada nušvis bobų vasaros saulė ir kaip ilgai ji mus džiugins? Kas gali pranešti tokią žinią?

Ko gero, šiandien to nepasakys niekas – ruduo kol kas, deja, yra tik toks, o kitokių prognozių neregime. Tiesa, o bobų vasara bus tada, kai patys panorėsime. Nors tokia galimybė lieka...

Tačiau rudenį vadiname auksiniu. Ar kada nors vietoje užtrukusios žalumos bus geltonuojantis ir raudonuojantis metas? Jo visi mes taip laukiame...

Būna visokių metų – kartais medžiai tiesiog „dega“, o kai kada jų spalvos nublanksta, tampa murzinos. Koks variantas bus šiemet? Mes norėtume to gražesnio... Nedaug beliko, palaukime ir pamatysime.

Taigi, visų rudens spalvų dar tik laukiame. O štai paukščių migracija jau vyksta. Kai nurimsta lietus, pamatome, kad paukščiai juda visur. Jiems lietus taip pat netinka, didelis vėjas – taip pat. Tokiu oru paukščiai priversti apsistoti užuovėjose, glaustis miškuose ir laukti.

Kai sulaukiame giedro ramaus ryto, pamatome, kad paukščių pilnas oras, pilnas dangus. Žinoma, toks vaizdas ne visur. Kas nori pamatyti tikrą paukščių srautą, plaukiantį dangumi, dabar turėtų apsilankyti pajūryje, pamaryje arba Kuršių nerijoje.

Gražus tai metas, pajūryje dar nelabai rudeniškas. Tačiau kai nušvinta giedra, dangus toks aukštas ir gilus...

O kur toliau skris žąsys?

Kol kas jos niekur neskubės, gali būti kad daug jų apsistos ir mūsų Nemuno deltoje, Žuvinte, kituose ežeruose ir tvenkiniuose. Kitos keliaus iki Lenkijos ežerų. Čia jos ilsėsis, ištrūkusios iš paukščių medžioklių zonos, skraidys po ražienas. Kurį laiką jas regėsime greta gervių, kurių pulkai dabar laikosi apie didžiąsias pelkes. Čia, pelkėse, jos nakvoja, o dienas leidžia lesinėdamos ražienose.

Ar jau metas išskristi gervėms? Dar nelabai... Tiesa, kai kur jų sumažėjo, tačiau tikėtina, kad jos perskrido į gretimas pelkes, prisijungė prie kaimyninių pulkų. Lietuvą gervės palieka apie spalio vidurį, vadinasi – laiko gervėmis grožėtis dar turėsime.

Baigiasi didysis grybų sezonas. Tiesa, grybus rinksime dar ilgai, kol jų šalnos nepažeis. Tačiau tikėtis baravykų vilties vis mažiau, pagaliau – mes jiems turėjome iki valios laiko. Dabar jau pailsėkime nuo grybų... Šį rudenį, kad ir kaip gaila sakyti, mes ir vėl neišlaikėme egzamino – grybais apsinuodijo nemažai žmonių.

Nors visi kalbėjome, sakėme – nerinkite tų, kurių nepažįstate, imkite tuos 4–5 rūšių grybus, tradicinius, ir būsite saugūs. Deja... Atrodo, kad mes net savimi nepasitikime, renkame bet ką ir patys valgome, kitus vaišiname. Tačiau tokių ir panašių klausimų mūsų gyvenime daug...