Žiemai reikia visko – šalčio, šiauraus vėjo, o sniegas turi iškristi tik ant sustingusios, šiluma nealsuojančios žemės. To kol kas nelaukiame, o be ledinio pagrindo tikros žiemos nebus.

Negalime būti daugiau žinantys už pačią Gamtą, bet atrodo, kad tikros žiemos nesulauksime iki pat Kalėdų. Atrodo, kad nesulauksime ir svirbelių, kurie yra vieni tikriausių žiemos pranašų. Tiesa, ne kiekvienos žiemos.

Taip, šį rudenį jų visai nematyta. Čimčiakai iš šiaurės skrido ir tebeskrenda gausiais pulkai, juos teko stebėti ne tik pajūryje, bet ir visoje Lietuvoje. Po lietingo rudens daug kur dirvonai liko nešienauti, žolių galvelės savo sėklomis galės išmaitinti visus svečius iš šiaurės. O štai svirbeliams gamtos paruošti šermukšniai, gudobelės, žmonių pasodintų Ziboldo obelų vaisiukai teks smilginiams strazdams, sniegenoms ir žaliukėms.

Tokios žinios, sakytum, apie žiemiškus reikalus. O iš Žuvinto stebėtojai praneša apie visai dar rudeniškas naujienas. Štai Buktos girioje aptikta žydinti baltažiedė plukė, paežerės karklynuose – išspurę pumpurai kačiukai. Viksvinėse pievose dar aptinkami perkūno oželiai ir oželiai nykštukai, o ežere laikosi apie 4 400 vandens paukščių, daugiausia didžiųjų ančių.

Žuvintas nors ir didelis, beveik 1000 ha ploto ežeras, bet labai seklus. Net ir keleto laipsnių nakties šaltis pradeda ręsti jo ledo tiltą.

Kad ir kokia būtų žiemos pradžia, ledas sustingdys mažuosius, sekliuosius, ramiuosius vandens telkinius. Paukščiai iš jų pasitrauks ir ieškos naujų, dar banguojančių vandenų.

Tai įvyks ne iš karto. Nemažai sparnuočių užtruks buvusiuose savo buveinėse, nes tikėsis žmonių atnešamo lesalo arba ištirpstančio ledo. Tai neturėtų mūsų stebinti, nors kasmet tokiu metu sulaukiame daugybės skambučių, pranešimų.

O taip, žmonės labai rūpinasi gyvąja gamta, todėl prašo kuo skubiau šliuožti ledu, gelbėti galbūt prie jo prišalusius sparnuočius. Ką toliau su jais daryti, paprastai nepatariama, bet...

Jūs jau žinote, kad tokiu ledu eiti, šliuožti labai pavojinga, tą gali daryti tik specialią įrangą turintys gelbėtojai. Tačiau jūs taip pat žinote, kas būna, kai, rizikuodamas savo gyvybe, gelbėtojas priartėja prie ramiai snūduriuojančių gulbių ar ančių – jos pakyla ir nuskrenda.

Išeitų – gelbėtojai buvo apgauti... Todėl, prieš pranešdami netikras naujienas, būtinai pagalvokite apie tai. Mes nesakome, kad nereikia rūpintis paukščiais. Tačiau pirmiausia įsitikinkime patys, stebėjime juos ir tik radę tarp jų paliegusių, nepaskrendančių apie tai praneškime telefonu 112.