Lietuvoje – vasara. Tik nesakykite, kad jos tikėjotės ne tokios, o daug šiltesnės. Vasara yra labai graži, švelni, žalia ir žydinti. Jei ko nors joje nematote, kaltinkite tik save. Garsus vokiečių zoologas Bernhardas Grzimekas tokiais atvejais visada siūlydavo pasižiūrėti į veidrodį. Taigi, pagal B. Grzimeką, nesuprantantiems, kokia yra ši vasara, siūloma žvilgtelėti veidrodin, ir atsakymą turėsite.

Artėjame prie aukščiausio metuose šviesos taško. Dar savaitė – ir diena taps ilgiausia. Šviesos viršūnėje mūsų lauks pati gražiausia vasara ir Joninės. Tačiau ir dabar giedra dovanoja labai ilgas dienas, kurių turėtų pakakti visiems darbams.

Atrodo, kad gamta viską sukūrė ir suderino taip, kad kiekvienam jos vaikui gyventi būti kuo geriau. Štai ir dabar augantiems paukščių jaunikliams tėvai per dieną atneša šimtus porcijų lesalo. Jei diena būtų trumpesnė, mažyliai augtų kur kas lėčiau.

Beje, dabar turime labai akivaizdų atsakymą, kodėl pas mus perėti atskrenda kai kurie vadinamieji vasaros paukščiai, kad ir čiurliai. Šiaip didžioji šių greitaskrydžių paukščių giminės dalis laikosi kuo arčiau pusiaujo, kur nėra metų laikų svyravimo ir diena su naktimi visada turi vienodai po 12 valandų. Tačiau atskridę į Lietuvą čiurliai savo reikalams turi ne 12, o 17 valandų dieną. Taigi laiko skraidyti ir jaunikliams auginti yra iki valios.

Jo reikia kitiems sparnuočiams. Štai iš Ventės rago sulaukėme žinių, kad per dieną į žieduotojų tinklus pakliūva šimtai varnėnų – suaugusių ir šiųmečių jauniklių. Tačiau kai kuriuose inkiluose iki šiol zirzia dar visai nedideli varnėniukai. Kaip ir buvo prognozuota, jų pavasaris šiemet šiek tiek sumišęs.

Labai malonus šios vasaros pastebėjimas – vis dažnesnės kurapkos. Vasaros pradžioje vien tik Vilniaus apylinkėse mačiau apie 20 kurapkų porų. Matyt, tokią jų populiacijos situaciją lėmė švelni besniegė žiema, geras pavasaris. Ar daug kurapkų bus rudenį? Sukluskite visi, dabar esantys gamtoje. Tai priklausys nuo mūsų. Kaip atsakingai šienausime, tvarkysimės savo laukuose, neleisime po laukus klaidžioti katėms – tai lems kurapkų perėjimo sėkmę. Ne visada jas reikia baidyti, kėsintis į jų lizdus.

Panašiai be mūsų tikrai gerai jaučiasi ir žvėrių bei paukščių jaunikliai, todėl tikrai nereikia jų imti, neštis į namus. Mes niekada jiems neatstosime tėvų, nesukursime tokių sąlygų, kurios tinkamos augti.