Patyrusi jų augintoja tvirtina, kad ši veislė – išskirtinė ir grynaveislių Aliaskos malamutų Lietuvoje yra ne daugiau kaip dvidešimt. Gintarė sutiko pasidalyti, kuo šie šunys išsiskiria iš kitų ir kodėl jie tokie ypatingi jai.
Įspėjo apie šaltį
„Nėra prasto oro – yra tik netinkama apranga“, – išgirdusi mano klausimą, ar jos šunims šią žiemą tikrai nebuvo šalta, šypteli Gintarė.
Iš tiesų Aliaskos malamutų kailiniai – gera apsauga nuo šalčio, sniego, o vasarą neleidžia perkaisti.
Gintarė išsitaria, jog dar rudenį suprato, kad artėja neįprasta žiema. Tai jai pakuždėjo jos keturkojai, tiksliau, vyriausia malamutė Maja.
„Kad ši žiema bus gera, galiu spręsti iš to, kaip anksti rudenį mano šunys numeta kailį ir pradeda auginti žieminį. Tada jau gali spėti, kokia bus žiema. Aš labiausiai pasitikiu savo Maja. Jai dešimt metų ir ji labai išmintinga. Pagal jos kailį, kuris buvo neįtikėtinai tankus, supratau, kad artėja šalta žiema“, – tvirtina pašnekovė.
Ji priduria, kad išmaudžius ir specialiu džiovintuvu išpūtus besišeriančio Aliaskos malamuto kailį, iš viso surinkto jo galima būtų sudėlioti dar vieną šunį. Šių šunų savininkai juokauja: kai malamutai nusirengia, jų šeimininkai apsirengia, – mat taip gausiai šeriasi šie Šiaurės gražuoliai.
Ant sofos smagiau
Tiesa, nors šaltį šie pūkų kamuoliai išties ištveria nesunkiai, Gintarė pastebėjo, kad Majai per pačius šalčius, kai termometro stulpelis krito žemiau kaip 21 °C, ant šiltos sofutės buvo daug jaukiau nei kieme.
Jaunesniam Dantei toks šaltukas pasirodė visai nebaisus. Jo užsispyrimas būti kieme nustebino ir šeimininkę: „Vis galvoju: kaip tau nešalta, kad nesiprašai į vidų. Buvo, kad temperatūra krito ir laikėsi apie –20 °C ir jis puikiausiai laiką leido lauke. Žinoma, naktį jie jau visi miega su manimi lovoje.“
Letenos ir nosis
Žiemą tiek žmonės, tiek šunys linkę maitintis kiek riebiau. Tad ir Gintarė savo augintiniams šiek tiek pakoregavo meniu, pridėjo daugiau riebalų. Racioną papildė avių taukais, lajumi, aliejais, padidino pašarų normą.
Nepamiršo pasirūpinti ir savo šiauriečių letenėlėmis, nosytėmis. Jas per šalčius tepė specialiu kremu su bičių vašku.
„Faktas, kad šuo išgyventų ir be visų šių priemonių, bet ir mes patys savo rankas tepame kremais, saugome jas, kad oda nesutrūkinėtų. Taip pat darau ir šunims, nes lauke, ant šaligatvių būna druskos. Letenas nuplaunu, nusausinu, patepu kremu, kad pėdos nesudirgtų, nepradėtų raudonuoti“, – augintinių priežiūros ritualais dalijasi Gintarė.
Kitaip sublizga akys
Sniegas, pusnys – Aliaskos malamutų stichija. Dėl to Gintarės nė kiek nestebindavo, kad jos šunys namų kieme tiesiog jaukiai susirangydavo ir ramiai snausdavo ant pusnies.
„Vienintelis dalykas, kuris jiems žiemą nepatinka, kad kieme susiformuoja ledas, kurį paskui užsninga. Tada jiems nepatogu vaikščioti. Einame pramintais takais, į mišką – irgi takais, sportuojame. Tačiau kiekvienas šiaurinius šunis auginantis žmogus patvirtins mano žodžius, kad žiemą jiems kitaip sublizga akys. Gal taip jie prisimena savo šaknis, gimtuosius namus“, – susimąsto G. Tamašauskaitė.
Galingi ir ištvermingi
Aliaskos malamutai – viena seniausių arktinių kinkinių šunų veislių. Gintarė jų specialiai nekinko, tai daro retomis progomis, kad šie nepamirštų savo instinkto. Jos aliaskiečiai sportuoja ir ant specialaus bėgtakio. Šeimininkė su jais bėgioja, leidžia temti tam tikrus svorius.
Įdomu, kad Aliaskos malamutai gali patempti net devynis kartus už jų kūno svorį didesnį krovinį. Galima nesunkiai paskaičiuoti: vienas suaugęs šuo sveria apie 45 kg, tad jis gali traukti net 405 kg. „Tai išties galingi ir ištvermingi šunys. Jų kūno sudėjimas padeda įveikti ilgus atstumus tempiant nemažus svorius“, – patikina pašnekovė.
Šis šuo labai gyvas, jis visada nori bendrauti, yra kritinio mąstymo. Jeigu jam sakysi: sėsk čia, jis prieš tai pagalvos, kur jam geriau tai padaryti. Jis aklai nepuola vykdyti komandų. Šeimininkas šiems šunims nėra Dievas. Jie gyvena su manimi, kuriame ryšį, santykį. Man labai patinka, kad jie atsikalbinėja. Šie šunys nėra patogūs.
Socialūs ir žaismingi
Kai Gintarės nebūna namuose, jos augintiniai sargauja kieme. Maja dažniausiai ramiai snaudžia, o Dantė žvalgosi po kiemą, pasmalsauja, pasilabina su praeiviais.
„Mano namuose gyvena 93 metų močiutė, tai ir ji išeina į lauką, pasilabina su šuniukais. Aliaskos malamutai drąsiai bendraujantys šunys, labai socialūs. Jiems smagiausia – bendrauti. Kai nieko šalia nebūna, patikėkite, jie susigalvoja veiklos. Buvo, kad žiemą užsnigo žaislus, tai juos atsikasė ir dūko. Patinas pats moka su savimi užsiimti – smagiai šveičia kamuoliuką, pats jį gaudo, bėgioja“, – prisiminusi juokiasi Šiaurės šunų šeimininkė.
Nepatogūs šunys
Vis dėlto Gintarė neslepia, kad Aliaskos malamutai – šunys, kurie negyvena dėl šeimininko. Kai ji įsigijo pirmą šios veislės atstovą, jos šeima gūžčiojo pečiais, mat tikėjosi, kad šiaurietis bus visai kitokio charakterio: paklusnesnis, lengviau dresuojamas ir pan. Tačiau tai, kad gyvūnas yra išdidus ir savarankiškas, Gintarei atrodo didelis privalumas, o ne trūkumas.
„Šis šuo labai gyvas, jis visada nori bendrauti, yra kritinio mąstymo. Jeigu jam sakysi: sėsk čia, jis prieš tai pagalvos, kur jam geriau tai padaryti. Jis aklai nepuola vykdyti komandų. Šeimininkas šiems šunims nėra Dievas. Jie gyvena su manimi, kuriame ryšį, santykį. Man labai patinka, kad jie atsikalbinėja. Šie šunys nėra patogūs“, – pabrėžia ilgametė jų augintoja.
Ji pasakoja, kad Aliaskos malamutai dėl šių savybių tinka ir kaniterapijai: „Viena moteris, kurios šuo laikė kaniterapijos egzaminą, man pasakojo, kad, išgirdęs komandą „sėsk“, jis nepuola čia ir dabar to daryti, nes pirma įsitikina, ar neužgaus šalia esančio vaiko ir pan. Yra daug šunų veislių, kurių smegenys veikia kaip kompiuteris – pasakai ir vykdo, nepaisydami, kas yra po juo ar šalia.“
Vis galvoju: kaip tau nešalta, kad nesiprašai į vidų. Buvo, kad temperatūra krito ir laikėsi apie –20 °C ir jis puikiausiai laiką leido lauke. Tačiau, žinoma, naktį jie jau visi miega su manimi lovoje.
Degė iš gėdos
G. Tamašauskaitė Aliaskos malamutus augina jau bemaž du dešimtmečius, tad šios veislės šunis pažįsta kaip penkis savo pirštus. Žinoma, per tiek metų jie savo šeimininkei prikrėtė ir daugybę išdaigų, o kartą teko raudonuoti iš gėdos.
„Įsivaizduokite, parodoje mano šuo sugalvojo ateiti ir pakelti koją ant teisėjo. Jis tiesiog jį pasižymėjo. Buvo taip gėda... Atrodo, lįsk į žemę po pernykščiais lapais“, – dabar jau su šypsena prisimena savo šuns akibrokštą Gintarė.
Aibių jie yra prikrėtę ir namuose. Gintarė pusiau juokais, pusiau rimtai spėja, kad Dantė kitame gyvenime atgims batų dizaineriu. Visą brangesnę jos avalynę yra padailinęs, savo dantimis savaip pašlifavęs ir suteikęs naujų formų.
„Siunčiau apgraužtus batus avalynės meistrams, tai jie peržegnojo ir pasakė, kad net ir norėdami jau niekuo padėti nebegali. Aš savo šuniukams parodau, kad esu nusivylusi, padejuoju, truputėlį pagėdinu. Žinoma, apie bausmes negali būti nė kalbos. Kelerius metus jie mano batų nelietė, bet dabar pradėjau važinėti pas mažus šuniukus, tai gal šiek tiek pavydas maniškius ėmė graužti“, – svarsto ji.
Gyvenimo misija
Besišnekučiuojant su Gintare, gali jausti kaip stipriai ji žavisi Aliaskos malamutais, kaip labai ji serga už šią veislę, tad kyla klausimas, kokie kiti šunys ateityje galėtų pakeisti šiuos šiauriečius.
Ar yra kita veislė, kuri būtų pajėgi konkuruoti dėl Gintarės širdies? Ji sekundėlę paskęsta apmąstymuose. Kiek pagalvojusi neslepia, kad vis pamąsto apie tai, kas laukia ateityje: ar bus pajėgi prižiūrėti šiuos dičkius, mat tam reikia ir nemažos fizinės ištvermės. Kalba ne tik apie tai, kad šiuos šunis reikia jėgos išlaikant vedžiojant su pavadėliu, bet ir jiems pasenus reikalinga papildoma priežiūra. Štai senjorei Majai jau pačiai nebepavyksta įsiropšti į automobilį – šeimininkė turi ją įkelti.
„Tai didelis svoris. Bandžiau galvoti apie dienas, kai aš jiems nebepajėgsiu padėti... Tačiau kol kas gyvenu šia diena ir man jų priežiūra – vienas džiaugsmas. Myliu visus gyvūnus, bet šiai veislei esu visiškai pasišventusi. Jie – mano gyvenimo misija“, – jautriai kalba G. Tamašauskaitė.
Vis dar reta veislė
Gintarė pripažįsta, kad Aliaskos malamutai Lietuvoje – reta veislė. Mūsų šalyje šių grynaveislių šunų būtų galima rasti tik iki dvidešimties. „Daug kas galvoja apie kailį – kad jie labai šeriasi. Jų charakteris kai kam kliūva, nes jie atsikalbinėja. Dabar visi nori gyventi patogiai“, – galimas priežastis, kodėl šie šunys nėra dažnas lietuvių pasirinkimas, vardija Gintarė.
Tiesa, ji pokalbį baigia optimistine gaida. Sako, kad Aliaskos malamutai Lietuvoje išgyvena renesansą – atsiranda vis daugiau besidominčių šios veislės šunimis.
Tie, kurie augina besišeriančius šunis, puikiai supranta, kiek reikia įdėti darbo ir pastangų tvarkant visur besidraikančius keturkojų plaukus. Tačiau Gintarė sako, kad jai dėl to jau seniai nebeskauda širdies – visur kimbančius plaukus juokais vadina šunų blizgučiais.
Naujausi komentarai