Išlydime rugpjūtį, bet dar ne vasarą. Net ir vis labiau vėstančios naktys, sunkios ryto rasos neturėtų mūsų nuteikti rudeniškai. Tiesiog rudens nuojautos jau yra, o paties rudens dar teks palaukti.

Šių dienų vasara – jau kitokia. Švystelėjus saulelei, atokaitoje – šilta ar net karšta. Užslinkus debesies šešėliui, vėsoka ar žvarbu. Ir vėjelis kartais gali būti kaip reta nedraugiškas. Mums tai yra žinoma ir pažįstama, bet, atrodo, kad kasmet visa tai atrandame iš naujo ir nepaliaujame tuo stebėtis.

Taigi kas dabar vyksta gamtoje? Visų pirma vėsta žemė ir vanduo, nes, trumpėjant dienai, kitaip negali būti. Kitas, ne taip matomas šio kitimo rezultatas, – kai kurių vabzdžių skaičiaus mažėjimas. Nors gali atrodyti, kad jų yra dar labai daug, tačiau, atidžiai tyrinėdami, rastume tik kai kurias blakes, įvairius vikšrus ir lervutes. Ir, žinoma, daugybę vorų.

Mūsų jau nestebina prieš maždaug dvidešimtį metų Lietuvoje atrasta nauja vorų rūšis – vapsvavoris. Toks vardas vorui duotas ne šiaip – gana stambi patelė yra geltonu ar gelsvu, skersai dryžuotu pilveliu. Tokia voro spalva jį puikiai slepia tarp žolių ir gelsvų vasaros pabaigos žolynų bei smilgų. Dabar saulės atokaitoje esančiose nešienautose pievose, dirvonuose, upių krantuose vapsvavorių gali būti nemažai. Štai prieš keletą dienų prie Neries pievoje vos dviejų vos dviejų arų plote radau dešimtį vapsvavorių patelių.

Vis dar matome gandrus. Išlydėję jų pulkus, dėmesį atkreipiame į kiekvieną pievoje ar arime stypsantį raudonkojį paukštį. Jei toks pasiliko, ar viskas gerai? Kol kas anksti daryti išvadas, nes gandrai dar keliaus. Paskutiniai jų pulkai matomi iki rugsėjo vidurio. Jei jūsų matytas gandras sveikas, gali būti, kad jis prisijungs prie tokio savo gentainių pulko ir išskris. Jei ne, kol kas lesalo – gausu. Paukštį reikia tiesiog stebėti, o ruoštis jį gelbėti ir priglausti tada, kai to reikės.

Po lietų miškuose vėl dygsta grybai. Gal ne taip gausiai kaip norėtume, ne tiltais, tačiau sau pasirinkti jų tikrai galime. Matyt, į miškus vėl patrauks grybautojai. Būtų gerai, kad, miškams nutilus, juose neliktų nė vieno lankytojų ženklo – nei šiukšlių, nei sujauktos paklotės.

Čia pat mokslo metų pradžia – didelė mokslo ir žinių šventė. Tegul ji būna dar vasariška.