Prieš keletą dienų pievoje prie Neries aptikau neįprastai didelę vapsvavorio (lot. - Argiope bruennichi) patelių sankaupą – vos dviejų arų plote savo tinkluose suposi 10 didelių dryžuotų gyvūnėlių. Šiandien gali stebinti tik neįprastai didelė šios rūšies individų koncentracija, nes vapsvavoris jau tapo įprastu mūsų bestuburių faunos atstovu.

Šios rūšies plitimas kartais tapatinamas su šylančiu klimatu, tačiau vargu ar galima rasti tai patvirtinančių faktų. Visų pirma, jau daugiau kaip prieš 50 metų Vokietijos arachnologai (mokslininkai, tiriantys vorus, - aut. past.) teigė, kad ši Viduržemio jūros šalių rūšis aktyviai plinta į šiaurę.

Tuo metu pavieniai šios rūšies vorai ar mažos jų „salelės“ atsirado Berlyno platumose bei prie Elbės žemupio. Po kurio laiko čia vapsvavoriai jau buvo įprasti, o mokslininkai pabrėžė ypatingą šios rūšies populiacijos savybę – didelį individų tankį. Lietuvoje pirmieji vapsvavoriai aptikti prieš 20 metų, dabar jų gausu visur. Tiesa, reikia žinoti, kur ieškoti.

Tinkle tarsi pasislepia

Vapsvavorio gyvenamoji aplinka – atviros nešienautos pievos, kartais pakankamai drėgnos. Dažnai apsigyvena paupiuose, senuose dirvonuose; gyvena Kuršių nerijoje, pamario palvėje. Svarbus reikalavimas buveinei – vidutinio aukščio žolės, ypač varpinių augalų smilgos ir tarp jų esantys nedideli tarpai voratinkliams megzti.

Vapsvavorio patelės tinklas nėra didelės, jį prie pat žemės būtų nelengva pastebėti, jei ne įausta balta vertikali, į viršų ir į apačią nuo tinklo centro nutįsusi juosta. Jos funkcija vertinama įvairiai. Kai kas mano, kad prie jos (ši juosta yra maždaug voro kūno pločio) gali pasislėpti voras. Jeigu ištinka pavojus, voras ištiesia kojas ir jų skersiniai juodi – geltoni dryžiai prie šios juostos tarsi „ištirpsta“. Kiti, ypač seniau savo darbus skelbę autoriai teigia, kad voras šia juosta sutvirtina, stabilizuoja savo tinklą.

Nykūs vapsvavorių „vyrai“

Kalbant apie vapsvavorius, paprastai minimos tik patelės, kurios yra tikrai stambios, lengvai pastebimos ir neabejotinai gražios. Jas fotografuoja daugelis. Vapsvavorių patelės suauga ir būna pastebimos gana vėlai, tik liepos gale.

Paklausite: o kur patinėliai? Jeigu juos pamatytumėte ant patelės voratinklio, vargu ar palaikytumėte tos pačios rūšies gyviu. Patinėlis paprastai būna apie 5 milimetrų ilgio (patelės kūno be kojų ilgis apie 20 milimetrų), pilkšvas, su nežymiom gelsvom dėmelėm. Skirtingai nei kitų rūšių vorai, vapsvavorio patinėlis pats tinklo nemezga.

Subrendęs patinėlis (Lietuvoje tai būna liepos gale ar rugpjūtį) tik šiai rūšiai suprantamu tinklo virpesiu perduoda signalus, o poruotis pasiruošusi tai „išgirdusi“ patelė staiga tampa apatiška, leidžia patinėliui atropti prie jos pilvinės pusės ir apvaisinti. Po keleto sekundžių patelės apatija dingsta, ji sukrunta, stveria patinėlį ir jį sugraužia. Tik kai kada jam pavyksta pasprukti, patelei palikus vieną iš savo galūnių.

Rugsėjį vapsvavorio patelė sulipdo kamuoliuko formos kokoną, kuriame sudeda kiaušinėlius. Pavasarį kokone išsirita maži voriukai, kurie auga labai greitai ir jau antroje vasaros pusėje patelės tampa geltonais, su ryškiais skersiniais dryžiais vapsvavoriais.

Kol kas nežinome šio voro priešų, tad sąlygos jam ne tik plisti, bet ir saugiai gyventi yra labai palankios. Tiesa, kol kas nežinomi ir kokurencijos su kitomis rūšimis atvejai, todėl dar anksti vertinti šio naujakuro reikšmę ekosistemose.