Jau visą mėnesį esame pavasaryje. Taip taip, nuo vasario vidurio orai mums šnibžda tik vieną šį pasirinkimą – vadinti tokį gražų metą ne žiema, o pavasariu. Žinoma, pradžia buvo kaip ir visos pradžios – dar be šilumos, be plačių sparnų. Tačiau pavasaris visada pilnas optimizmo ir veržlumo, kiekviena jo diena yra ne naujiena, o reiškinys. Ką galima sudėlioti iš tokių reiškinių? Kas gali sutalpinti visas pavasario dienų žinias, įvykius ir tempą?

Jau kelios dienos regime šilumą, kuri buvo mūsų laukiama, bet mes nežinome, ar ji išliks. Tačiau jos pakako kai kuriems gyvūnams ir augalams apsispręsti. Štai ir ketvirtadienį, šv. Juozapo ir Pempės dieną, mes jau nesižvalgome sugrįžtančių pempių ir žiūrime, ar, prieš mėnesį sugrįžusios, jos nesuka lizdų. Gali būti, kad paukščiai neskubės, nors kas ten žino...

Štai peri ne tik krankliai, bet ir lizduose tupinėja varnos, kovai subruzdo savo kolonijose. Miestuose, kur iki kovo pirmosios nesuskubta išardyti jų lizdų, dabar tą daryti vėlu – draudžia įstatymas. Taigi paukščiai turės laisvę ir būtinai ją realizuos.

Beje, ar perėjimas anksčiau įprasto laiko gali paveikti paukščių įpročius ir biologiją? Taip, tokie pokyčiai galimi, nes Vakarų Europoje ir Britų salose, jausdami žmogaus sukurtų sąlygų svarbą, kai kurie paukščiai pasimetė savo veisimosi terminuose. Čia karveliai keršuliai randami perintys net žiemą, varnėnai jauniklius maitina kovą, o didžiosios antys peri nuo vasario iki spalio. Paklausite, ar nuo to paukščių gali būti daugiau? Ko gero, taip. Ypač kai kurių rūšių.

Tačiau kitoms rūšims ta pati Vakarų Europa, deja, yra naikinimo vieta. Štai ką tik skambinęs gamtininkas pasiguodė, kad beveik 300 hektarų lauke Švenčionių rajone, kur pavasarį giedodavo bent dešimt vieversių, dabar neišgirdo nė vieno. Na, gal dar sugrįš, gal suplazdės vienas kitas. Tačiau čia turėtų perėti bent dvidešimt ar trisdešimt jų porų.

Jei nežinotume, kad visą žiemą pempes, vieversius, strazdus ir kitus mūsų krašto paukščius Vakarų ir Pietų Europos žmonės milijonais šaudo ir valgo, nerastume paaiškinimo, kuri jie pradingsta. Juk mes juos mylime, saugome, jų laukiame.

Švystelėjus saulutei, ėmė plazdėti geltonsparniai drugiai citrinukai, skraidyti dilgėlinukai, spungės. Žibuoklėse ir darželio snieguolėse supasi bitės. Pavasaris žingsniuoja pirmyn. Ir jo gyvybės neužgniauš nei atvėsęs oras, nei sniegelis ar lietus. Taigi likime ir gyvenkime su pavasariu, nes tik jis mus moko teisingų dalykų – optimizmo, darbštumo ir atsakomybės už visus savo veiksmus.