Miške ir palaukėse jau galima pamatyti šmirinėjančius padarus. Dabar, kai sniegas dar žiemiškai baltas, jų pilkai oranžinis kailis pastebimas iš tolo. Praeina lyg niekur nieko, atsargiai grįžta, staiga šoka į viršų ir smigdami į sniegą bando arba iškart sugriebt grobį arba jį prispausti. Susipažinkite – tai medžiojančios lapės, kurios jau ruošiasi įspūdingoms ir paslaptingoms tuoktuvėms bei baiminasi medžiotojų taikiklių. Šie neleidžia joms atsipūsti ištisus metus.

Lietuvoje nėra vykdoma lapių apskaita, todėl niekas negalėtų pasakyti kiek maždaug jų yra, bet tai yra vienas iš įprastų Lietuvos gyvūnų. Taip lėmė neįtikėtinas lapių prisitaikymas gyventi labai įvairiomis sąlygomis. Anot Lietuvos gamtos fondo gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus, iš visų žinduolių, lapės yra, kaip mėgsta sakyti gamtininkai, vienos plastiškiausių gyvūnų: jų sutiktumėme ir už poliarinio rato ir dykumose, miškuose ir miestuose.

Ruošiasi paslaptingoms tuoktuvėms

Žiemos pabaiga - daugumos plėšriųjų žinduolių rujos metas, todėl ir lapės joms jau ruošiasi. „Vasaris paprastai būna šaltesnis, su speigais. Tokiu metu lapių organizmuose įvyksta pokyčiai, prasideda hormonų „audros“ ir gyvūnai pradeda tuoktuves. Šuninių gyvūnų, kaip lapės ar vilkai, nėštumas trunka tik apie du mėnesius, todėl balandžio – gegužės mėnesiais, kai jau atšils, atsiras jų jauniklių“, - pasakoja A. Gaidamavičius.

Lapių poravimasis, pasirodo, labai sudėtingas ir įdomus, bet žmonės apie jį žino mažai. Nedaug dėmesio joms skiriama ir dokumentinių laidų apie gamtą eteriuose. Rekomenduoja pasižiūrėti prancūzų pusiau dokumentinį filmą „Lapė ir mergaitė“ („Le renard et l'enfant“). Filme yra nufilmuoti ir labai reti lapių rujos kadrai. Nedaugeliui žmonių yra tekę gyvai tai stebėti.

Tuoktuvių metu, pirmiausia savo santykius išsiaiškina patinai: jie šoka, taip vadinamą, karo šokį, bet nesipjauna kaip vilkai. Svarbiausia – įbauginti savo priešininką ir įrodyti savo pranašumą. Nugalėtojas gauna proga toliau tęsti savo „šokį“ patelei, o ji jau nuspręs ar jis vertas pratęsti giminę. „Tai nupasakoti gana sunku, čia jau reiktų pamatyti“, - įsitikinęs pašnekovas.

Lapės vedasi nuo vieno iki šešių jauniklių, nors pasitaiko ir įvairiausių nuokrypių nuo normos. Pavyzdžiui, Lietuvoje užfiksuotas rekordas, kai lapė atsivedė dvylika jauniklių.

Nei naudingos, nei žalingos

„Egzistuoja klaidingas įsitikinimas, kad lapės valgo tik kiškius, - pusiau juokais pusiau rimtai sako Lietuvos gamtos fondo darbuotojas, - Iš tiesų lapės gali misti bet kokiais smulkiais gyvūnais, įvairiais vabzdžiais, paukščiais, įvairiais graužikais. Be abejo, lapės medžioja ir kiškius, bet tai tikrai nėra pagrindinis jos grobis. Jeigu leistume lapei rinktis – ji mieliau pasirinktų medžioti kokį pelėną nei kiškį. Dėl šio pomėgio lapės atlieka labai naudingą darbą – apsaugo ūkininkų pasėlius ir maisto atsargas nuo graužikų“.

Nejučiomis nuklystame ir į tautosaką. Pasakose dažnai sekama, kad lapė yra tikra gudruolė, kuri vis apgauna vilką, tačiau tai netiesa. Iš tiesų vilkai yra kur kas gudresni ir atsargesni. „Juk važiuojant keliu, laukuose lakstančią lapę matė ne vienas, o vilkus tik vienas kitas. Lapės lengviau prisileidžia ir žmones. Galbūt dėl to jos dažniau atsiduria medžiotojų taikikliuose“, - apgailestavo vyras.

„Žinoma, ūkininkai dažnai pyksta, kai lapės išpjauna jų vištas, bet, turiu pasakyti, kad dažnai tie patys ūkininkai gana aplaidžiai bando apsaugoti savo gyvulius“, - įsitikinęs gamtos mylėtojas. Deja, Lietuvoje vis dar yra įprasta manyti, kad lapė – tai kenkėjas. Su tuo nesutinkantys gamtosaugininkai ir gamtininkai stengdamiesi visuomenei aiškinti, kad gamtoje nėra nei naudingų, nei žalingų sutvėrimų – visi jie atlieka savo funkcijas ir yra reikalingi.

Medžiotojai neleidžia atsikvėpti

Dažnai sakoma, kad lapės tai ligų nešiotojos. Iš dalies taip sakantys yra teisūs. A. Gaidamavičius GRYNAS.lt pasakojo, kad lapės neretai kenčia nuo niežų ligos. Nors problemos mastas nėra katastrofiškas, bet dažnai galima pamatyti lapes, kurios ant uodegos nebeturi plaukų, kurie lengvai nusišeria. Niežai perduodami tiesioginio kontakto metu. Apsirgęs gyvūnas paprastai ilgai neišgyvena – nusilpsta ir tampa lengvesniu grobiu medžiotojams arba savo natūraliems priešams: vilkams, lūšims, didiesiems apuokams.

Kita pavojinga liga – pasiutligė. Lapės yra pirmoje vietoje tarp šios ligos nešiotojų po usūrinių šunų. Žmogų jos puola retai, bet daug dažniau gali įkasti šuniui, kuris vėliau ligą perduos šeimininkui. „Tiesa, pastaruoju metu lapių, nešiojančių pasiutligę, gerokai sumažėjo, nes vasarą iš lėktuvų yra mėtoma mėsa su tabletėmis. Jas suvalgiusios lapės yra tarsi paskiepijamos ir tampa atsparios šiai pavojingai ligai“, - džiaugėsi gamtosaugininkų pasiekimais pašnekovas.

Labiausiai gamtininką A. Gaidamavičių liūdinantis dalykas yra tai, kad lapių medžioklė Lietuvoje yra neribojama ištisus metus. „Mano asmenine nuomone, kiekvienas gyvūnas turėtų turėti ramybės laikotarpį, kada galėtų pasirūpinti savo jaunikliais. Aš netoleruočiau gyvūnų medžioklės jauniklių vedimo laikotarpiu. Tai mažų mažiausia neetiška. Lapės Lietuvos teritorijoje gyvena tūkstančius metų, todėl privalo turėti vietą po Saule“, - teigė pašnekovas.

A. Gaidamavičius papasakojo ir graudžią istoriją, kai po jo sodybos ūkiniu pastatu lapė buvo išsiraususi olą, kurioje atsivedė jauniklių. Kiekvieną ryte jiedu susitikdavo kieme ir rudoji prisileisdavo gamtininką per 100 m. Po kurio laiko lapė dingo, o vėliau A. Gaidamavičius sužinojo, kad motiną nušovė medžiotojai, o jos netekę jaunikliai taip pat neišgyveno.

Pagalbos neprašo

Kadangi lapės puikios prisitaikėlės – joms pagalbos žiemą nereikia. Lietuvos gamtos fondo darbuotojas skeptiškai žiūri į gyvūnų šėrimą žiemą. Anot jo, toks maistas yra nenatūralus, gyvūnams gali kilti virškinimo problemų ar apsinuodijimo. Be to, gyvūnai neskatinami ugdyti savo išgyvenimo sugebėjimų. A. Gaidamavičius laikosi nuomonės, kad šėrimas vyksta dėl grynai pragmatinių sumetimų – kad kuo daugiau gyvūnų išgyventų, netgi ir silpnesni ir medžiotojams būtų ką medžioti. Laukinėje gamtoje maisto pakanka.

Be to, lapės yra puikios prisitaikėlės. Pasirodo, Vakarų Europos miestuose neretai apsigyvena ir lapės. Jos ima gyventi panašiais kaip benamiai šunys – veisiasi apleistuose pastatuose, rausiasi po šiukšles, medžiota benames kates ir neatsargius paukščius.