1987 metų filme „Wall Street“ iš aktoriaus Michaelo Douglaso lūpų nuskamba mintys: „Godumas yra gerai. Godumas yra teisinga. Godumas veikia. Godumas padeda susivokti, pasiekti tikslą. Godumas yra evoliucinės dvasios esmė. Godumas, visomis savo formomis: gyvenimui, pinigams, meilei, žinioms traukė žmoniją į viršų<…>“. Ir iš tiesų, natūralios atrankos taisyklės yra gana egoistiškos.

Darvinistai teigia, jog egzistenciją ilgiausiai tęsia tie vienetai, kuriems pavyksta įveikti tame pačiame hierarchijos lygyje esančius konkurentus. Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog norėdamas pereiti natūralios atrankos barjerą, privalai būti egoistiškas ir daryti viską, kas naudinga tavo išlikimui. Biologo Richard Dawkins žodžiais, gamta yra labai šykšti buhalterė, prie savęs spaudžianti kiekvieną centą, stebinti laikrodį, baudžianti už menkiausius nuostolius. Jei gyvūnas nuolat atlieka beprasmiškus veiksmus, natūralioji atranka suteikia pirmenybę jo konkurentams, laiką naudojantiems išlikimui ir dauginimuisi.

Vis dėl to, dauguma mūsų turi empatijos jausmą – gebėjimą įsijausti į kito padėtį, jį užjausti. Daugelis mūsų dalinasi įvairiais savo resursais: maistu, drabužiais, daiktais su vargingiau gyvenančiais. Anonimiškai aukojame pinigus visiškai nepažįstamiems žmonės, nukentėjusiems nuo gamtos stichijų. Liejame nuoskaudą komentuodami straipsnius apie skriaudžiamus gyvūnus. Kenčiame, matydami artimojo netekusį žmogų. Kokia šių veiksmų prasmė? Ar mūsų gebėjimas jausti empatiją kitiems gyviams yra „sistemos klaida“, bereikalingas laiko, bei resursų švaistymas?

Smegenys „užprogramuotos“ jausti empatiją

Empatija bei geranoriški veiksmai nėra nereikšmingi atsitiktinumai, – rodo Kolumbijos universiteto tyrėjų Kevin Ochsner ir Niall Bolger atradimai. Mūsų smegenys „užprogramuotos“ jausti empatiją. Funkcinio magnetinio rezonanso įrenginiu tyrėjai stebėjo deguonies prisotinto kraujo tekėjimą, susietą su nervų sistemos veikla. Proceso metu jie atskleidė kaip smegenyse kyla empatija. Pasirodo, jog iš dalies mes svetimo skausmą jaučiame taip, tarsi jis būtų mūsų pačių.

Stebint žmones, krečiamus elektros srovės, badomus adatomis, ar mušamus plaktuku, mūsų smegenys aktyvuoja kai kuriuos tuos pačius smegenų tinklus, tarsi mes patys būtume žalojami. Pasak Tania Singer, Londono Universiteto koledžo mokslininkės, panašiai mūsų smegenys reaguoja ir į kitas žmonių emocijas.

Įdomių rezultatų davė neuropsichologo Nicolas Danziger eksperimentas. Paryžiaus ligoninėje Pitié-Salpêtrière buvo tiriami žmonės, nuo gimimo nepajėgūs jausti skausmo. Tiriamiesiems buvo rodomi vaizdo klipai su kenčiančiais žmonėmis, tuo metu stebint jų smegenų veiklą. Nervų sistemos skenografija atskleidė, jog žmonės kliaudavosi empatija, įsivaizduodami jausmą, kurio nėra niekuomet patyrę.

„Empatija nutiesė jiems tiltą į visiškai egzotiško ir nepažįstamo dalyko supratimą. Tikroji empatija yra galimybė įsivaizduoti kaip jaučiasi kiti žmonės. Ypač, kai žmonės visiškai skiriasi nuo tavęs paties“, – paaiškino tyrimo iniciatorius N. Danziger.

Kevin Ochsner teigia, jog tai gali būti pagrindinis principas, kaip mes suprantame, bei sąveikaujame vienas su kitu. Pavyzdžiui, autizmą turintys vaikai, neturintys socialinių bendravimo įgūdžių, neužsikrečia žiovuliu. Manoma, noras žiovauti, pamačius taip besielgiantį žmogų, kyla dėl empatijos.

Tačiau – pastebi Pekino universiteto neurologai, – ryškiau empatiją jaučiame žmonėms, su kuriais mus jau sieja kažkoks ryšys: giminystė, draugystė, rasė ir t. t.

Kai kurie smegenų regionai panašiai aktyvuojami tiek skausmo, tiek empatijos. 

Empatija – ne tik žmogiškoji savybė

Empatija nėra svetima ir kitų gyvūnų pasaulyje. Atlantos nacionalinio primatų tyrimo centro mokslininkas Frans de Waal teigia, jog empatija, simpatija, bei užuojauta yra būdingi bruožai visoms gyvūnų rūšims, turinčioms bent elementarų gebėjimą suvokti save. Šimpanzės, pavyzdžiui, nors gali būti karingos ir žiaurios, dažniau padeda, bei guodžia viena kitą. Kapucinai noriai dalinasi maistu, rodo tam tikrą sąžiningumo ir lygybės jausmą. Drambliai ir banginiai gali padėti savo gentainiams, kitiems gyviams. Eksperimentas atliktas Čikagos universitete atskleidė, jog net ir žiurkės gali turėti tam tikrą empatijos jausmą.

Eksperimento metu į patalpą buvo įleistos dvi žiurkės: viena uždaryta plastmasiniame narvelyje, atsidarančiame tik iš išorės. Kita žiurkė buvo paleista lakstyti laisvai. Tyrėjai pamatė, jog laisvoji žiurkė negaišdama laiko nuolat tyčia išlaisvindavo įkalintąją draugę. Net kai laisvajai žiurkei buvo pateikiamas pasirinkimas pirmiau išvaduoti kalinę, ar pasiimti kitame narvelyje esantį šokoladą, ji pusę kartų pirmiau išvaduodavo įkalintąjį graužiką. Kai narvelis būdavo tuščias, žiurkės jį ignoruodavo. Taip pat jos elgdavosi ir į narvelį patupdžius pliušinį žaislą.

Vis dėl to, tyrėjai atkreipė dėmesį ir į galimybę, jog tokie žiurkių poelgiai galėjo kilti ne dėl empatijos, o dėl asmeninio diskomforto. Galbūt įkalintosios ir įbaugintos žiurkės skleidžiami garsai buvo pernelyg erzinantys laisvąją, ir pastaroji tik stengėsi nutraukti savo kančią, užčiaupiant kalinę. Pasirinkimas palikti patalpą laisvajai žiurkei nebuvo suteiktas.

Vienas ryškiausių eksperimentų, atskleidusių empatijos demonstravimą tarp gyvūnų, buvo įvykdytas 1964 metais, grupės psichiatrų, vadovaujamų Jules Masserman. Tyrėjai pranešė, jog rezus rūšies beždžionės nedrįsdavo patraukti grandinės, atnešančios joms maistą, jei po šio veiksmo kita beždžionė gaudavo elektros šoką. Šie primatai marino save badu, siekdami nesukelti skausmo kitoms rūšies atstovėms.

Empatijos evoliucija

Filosofas Adam Smith 1759 metais savo knygoje „Theory of the Moral Sentiments“ rašė: „Kai aš reiškiu tau užuojauta dėl vienturčio sūnaus netekties, stengdamasis suprasti tavo skausmą, aš negalvoju, kaip kankinčiausi aš, būdamas savimi, netekęs savo vienturčio sūnaus. Tačiau aš galvoju, kaip kankinčiausi, jei būčiau tavimi. Aš ne tik sukeičiu situaciją, tačiau ir veikėjus, bei asmenybes. Mano užuojauta yra skirta tik tau, neturint omenyje savęs. Taigi, tame nėra nei trupinėlio savanaudiškumo.“ Iš tiesų, empatijos vedami, mes dažnai elgiamės ir reaguojame tik norėdami padėti kitiems, be lašo egoizmo. Tačiau ar empatijos kilmės istorija tokia pat altruistiška?

Dauguma biologų darvinistų sutaria, jog kooperacijos ir empatijos link mus nuvedė evoliucija. Mūsų protėviams dar gyvenant Afrikos savanose bendradarbiavimas buvo privalomas, norint užtikrinti rūšies išlikimą. Žmogaus jaunikliai gana negreit išauga į atsakingus suaugusiuosius. Tam reikia, kaip ir anksčiau, daugybės resursų: maisto, apsaugos nuo grobuonių, kitų žmonių.

Tam, kad išliktų šios medžiotojų-rinkėjų grupės, reikėjo juos jungiančio elemento – empatijos. Be bendradarbiavimo būtų buvę neįmanoma apsisaugoti nuo išorės pavojų, daugybė vaikų būtų mirę nesulaukę giminės pratęsimui tinkamo amžiaus. Resursų suvienijimas užtikrino ir didesnes suaugusiųjų išlikimo galimybes. Taigi pabėgti nuo darvinistinio natūralios atrankos egoizmo nepavyksta. Manoma, kad pagrindinė empatijos atsiradimo priežastis – rūšies siekis užtikrinti geresnį savo išlikimo galimybę.

Empatijos evoliucija prasidėjo, greičiausiai, dėl visiems žinduoliams būdingo tėvystės instinkto. Pranešdami apie savo būsenas, žmonių vaikai šypsosi ar verkia, taip siekdami sulaukti atsako iš globėjo. Tai taip pat galioja ir kitiems primatams. Pavyzdžiui, primatologo Frans de de Waal knygoje „Chimpanzee Politics: Power and Sex among Apes“ aprašyta kurčia šimpanzė vardu Krom, kuri nepajėgė tinkamai rūpintis savo jaunikliais. Nors ji rodydavo didelį dėmesį ir rūpestį jiems, tačiau, kadangi buvo kurčia, negirdėdavo jų pagalbos šauksmų. Jaunikliai negalėdavo atkreipti dėmesio, net kai ant jų atsisėsdavo pati jų motina Krom. Šis pavyzdys iliustruoja, jog be tinkamo ir veikiančio mechanizmo, skirto suprasti atžalos poreikius, rūšis negalėtų ilgai išlikti.

Per 180 milijonų metų žinduolių evoliucijos, moteriškosios giminės narės, atidžiau reagavusios į atžalos poreikius, nukonkuravo tas, kurios buvo šaltos ir abejingos savo palikuoniams. Dabartiniams žmonėms, kilusiems iš daugybės kartų motinų, besirūpinusių, prižiūrėjusių, guodusių savo atžalas, neturėtų būti keista, kodėl būtent moterys linkusios turėti ryškesnį empatijos jausmą. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl autizmą turinčių berniukų skaičius yra žymiai didesnis, nei mergaičių, – teigia Frans de Waal.

Be kita ko, empatija reikšminga sėkmingam visos rūšies bendradarbiavimui. Siekdamas efektyviai bendradarbiauti, vienas individas privalo atidžiai sekti kito individo veiksmus ir siekius. Liūtė privalo mikliai sureaguoti, kai kitos liūtės pradeda medžioklę, idant galėtų mėgautis grobiu. Šimpanzės patinas turi stebėti savo bičiulį, bei jo priešininkus, kad susirėmimo atveju galėtų padėti, užsitikrindamas sėkmingą padėtį politinėje hierarchijoje. Efektyvus bendradarbiavimas reikalauja stipraus ryšio su kitų individų emocinėmis būsenomis ir veiksmais.

Empatijos evoliuciją sudarė tiek rūšies individų emocijų ir siekių bendrumas, tiek ryškėjantis aš/kitas suvokimas. Tai yra, ryškėjanti savimonė nuo kitų individų. Išsiugdėme gebėjimą save atskirti nuo kitų, tuo pačiu nuolat patirdami milžinišką šalia esančių individų įtaką sau. „Šis procesas nulėmė kognityvinį kito individo elgesio ir situacijos vertinimą: tapome pajėgūs pažvelgti iš kito individo perspektyvos“, – apibendrina Frans de Waal.