Senovės khmerų imperijos sostinės Ankoro žemėlapis pirmą kartą tikslinamas naudojant lazerio šviesą, pasitelkiant vietovės skenavimo (zondavimo) lazeriu iš orlaivio technologiją LIDAR (Light Detection and Ranging). Ši, palyginti nauja technologija, leidžia išanalizuoti net smulkiausius paviršiaus reljefus naudojant spalvinio kodavimo metodą.

Atliekant tyrimą lėktuve įtaisomas lazerinis skeneris, kurio pagalba, nustatant šviesos impulso trukmę, matuojamas atstumas tarp lėktuvo ir žemės paviršiaus. Kiekvieno matavimo metu optinis mechaninis įtaisas atspindi lazerio spindulį šiek tiek skirtinga kryptimi, taigi, kartu su kiekvienu lėktuvo judesiu yra nuskenuojamas platus tiriamos vietovės ruožas. Nepaisant storo ir tankaus miško, dengiančio didžiulius senovės miesto plotus, taikant vietovės skenavimo lazeriu technologiją buvo sudarytas naujas Ankoro žemėlapis, kuris parodė, kad miestas buvo žymiai didesnis, nei manyta iki šiol.

Naujausių tyrimų duomenimis, Ankoro teritorijoje buvo šimtai, jei ne tūkstančiai gyvenviečių, piliakalnių, tvenkinių, kelių ir miestų blokų, kurie sudarė itin tankų miestą. Tyrimo bendraautoriaus, archeologo Christophe Pottier teigimu, tankiai gyvenamas miesto plotas buvo daug didesnis, nei manyta. Naujausias tyrimas buvo publikuotas žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.

XI–XIV a. Ankoras, tuometinė Khmerų Imperijos sostinė, buvo miestas, savo dydžiu lygių neturėjęs ne tik Pietryčių Azijoje, bet, tikriausiai, ir visame pasaulyje. Miesto klestėjimo laikais jo teritorijoje galėjo gyventi iki vieno milijono žmonių. Ankoras klestėjo iki XV amžiaus, tuomet khmerų imperija patyrė nuosmukį ir miestas buvo apleistas.

Miestas buvo išdėstytas aplink pačiame centre stovinčią didžiausią komplekso šventyklą – Angkor Vat, pastatytą maždaug 1113–1150 metais ir skirtą vienam didžiųjų induistų dievų – Šivai. Angkor Vat – didžiausias religinis kompleksas pasaulyje, išsidėstęs 200 hektarų plote, o aukščiausias bokštas kyla į 65 metrų aukštį.

Miestą apleidus žmonėms, jį užgrobė džiunglių augmenija. Storas augmenijos sluoksnis, tirštai dengiantis miestą, apsunkino mokslinius tyrimus, kurių metu, siekiant nustatyti tikslų buvusio miesto plotą, buvo naudojami radarai ir palydovinės nuotraukos.

2012 metais Christophe Pottier drauge su kolegomis pradėjo sudarinėti vietovės žemėlapį naudodami lazerinio skanavimo technologiją LIDAR. Virš tiriamos vietovės skraidant malūnsparniu ir skanuojant reljefą buvo surinkti duomenys, kuriuos mokslininkai kruopščiai išanalizavo, tirdami vietas, kuriose lazerio šviesa prasiskverbė pro augmeniją ir atsimušė į po ja esančią žemę.

Surinkti duomenys atskleidė šimtus vietovės iškilimų, kuriuos senovėje vietiniai gyventojai suformavo statydami pylimus, užtvankas, didelius rezervuarus, kanalus, tvenkinius, kelius. Naujasis žemėlapis parodė, kad senovės mieste buvo plačiai naudojamos įvairios žemdirbystės ir vandens saugojimo technologijos. Naudojant tokią pačią tyrimo technologiją mokslininkai neseniai atrado prarastą khmerų miestą, kuris iki šiol buvo žinomas tik iš užrašų.

Christophe Pottier teigimu, pagrindinė Ankoro miesto dalis buvo žymiai didesnė, nei galvota iki šiol: maždaug 70 kvadratinių kilometrų, šioje dalyje galėjo gyventi apie 500 tūkstančių žmonių.

Naujasis Ankoro žemėlapis taip pat leidžia kelti prielaidas, kodėl klestintis miestas buvo apleistas. Sudėtingas hidraulinių sistemų tinklas buvo miesto klestėjimo garantas, tačiau šios sistemos buvo priklausomos nuo musoninių liūčių, o remiantis kitų tyrimų duomenimis, XIV–XV a. šios liūtys tapo nereguliarios, tai turėjo įtakos vandens lygio sumažėjimui vandens rezervuaruose.

Galbūt tai nebuvo pagrindinė Ankoro žlugimo priežastis, tačiau greičiausiai tai smarkiai paveikė miesto gyvenimą, teigia archeologas Christophe Pottier.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.