Jeigu naudojatės socialiniais tinklais, tikriausiai yra tekę bent kartą susidurti su įvairiomis virtualiomis peticijomis ir paramos prašymais. Paspaudę „Patinka“, „Dalintis“ ar „Retweet“ galite išreikšti savo paramą prieš skalūninių dujų eksploatavimą kovojančioms organizacijoms, prisidėti prie Afrikos dramblių išsaugojimo ar reikalauti vyriausybes sumažinti šiltnamio dujų išmetimą. Vienas mygtuko paspaudimas ir jūs – pasaulio gelbėtojas. Bet ar taip yra iš tiesų?

Per paskutinius keletą metų išpopuliarėję socialiniai tinklai neabejotinai daugeliui jau yra neatskiriama gyvenimo dalis. „Twitter“ šiuo metu yra užsiregistravę beveik 600 milijonų žmonių, „Facebook“ beveik dvigubai daugiau - apie 1,1 milijardo. Vien Lietuvoje jau yra virš milijono  „Facebook“ vartotojų. Akivaizdu, kad įvairios socialinės organizacijos aktyviai naudojasi šiomis naujosiomis technologijomis norėdamos pasiekti ir į savo veiklą įtraukti kuo daugiau virtualioje erdvėje besilankančių žmonių. Tarp aplinkosauginių organizacijų ypač pastebimos didžiosios, pavyzdžiui, Pasaulio gamtos fondas (WWF) ar „Greenpeace“, kurių išmanios internetinės kampanijos pritraukia milijonus dalyvių. Pastarosios „Išsaugokime Arktį“ svetainėje peticiją siekiančią, kad visa Arkties vandenyno teritorija būtų paskelbta tarptautiniu draustiniu, jau pasirašė daugiau nei 3, 5 milijono žmonių.

Viena žinutė keičia kitą labai greitai

Pastaruosius metus esu „apsėsta“ „Twitter“ ir neatsistebiu šio socialinio tinklo potencialu. Jame  naudojamos „žymelės“ (hashtags, pavyzdžiui #climatechange, klimato kaita) leidžia sekti naujienas įvairiomis temomis ir dalyvauti diskusijose tiek su specialistais, tiek su jiems prijaučiančiais, nors jus galbūt skiria tūkstančiai kilometrų. Pati seku mažiausiai keletą šimtų su aplinka susijusių, „žalių“ organizacijų ir asmenų. Pavyzdžiui, jūrų biologas Davidas Shiffmanas (@WhySharksMatter) studijuoja ryklius ir aktyviai naudoja „Twitter“ šviesdamas žmones ne tik konkrečiai apie šiuos gyvūnus, bet ir apie bendras vandenynų problemas.

Lietuvoje keletą kartą lankiusis ir lietuviškų šaknų turinti daktarė Birutė Galdikas (@DrBirute) savo paskyroje nuolat informuoja apie Indonezijos atogrąžų miškų, kuriuose gyvena jos tiriami ir saugomi orangutanai, problemas. Kita vertus, „Twitter“  viena žinutė keičia kitą labai greitai ir kažką pražiopsoti yra visai nesunku. WWF ir kitų tokių organizacijų bei asmenų strategija – rašyti dešimtis ar šimtus žinučių apie jų akcentuojamą problemą ir tikėtis, kad bent viena iš jų neprasprūs pro jų sekėjų akis ir ja bus pasidalinta.

Kadangi universitete studijavau ekologiją, nieko stebėtino, kad mane domina aplinkosaugos temos ir kad didelė dalis informacijos, kurią gaunu ir dalinuosi savo socialiniuose tinkluose, yra šio pobūdžio. O kaip yra su kitais žmonėmis? Ar socialiniai tinklai yra tinkamas būdas sudominti publiką ekologija ir aplinkosauga, ir įtraukti ją į „žaliąjį“ judėjimą?

Kaip nepasimesti informacijos sraute?

Martynas Norbutas, susivienijimo Žali.lt atstovas, atsakingas už viešinimo kampanijų planavimą bei organizavimą, GRYNAS.lt teigė, kad socialiniai tinklai jų veiklos pradžioje buvo žymiai efektyvesni ir jais pavykdavo pasiekti daugiau žmonių. Pasak pašnekovo, nors socialinių tinklų vartotojų ir daugėja, taip pat kyla ir jų sekamų puslapių ar žinučių nuo draugų skaičius.

Dėl to Žali.lt ar kitų su aplikosauga susijusių organizacijų pranešimai paprasčiausiai pasimeta informacijos gausoje. Pašnekovas taip pat pasidalino tokia statistika: anksčiau paskelbus apie Žali.lt organizuojamą renginį „Facebook“ į jį atvykdavo apie 70 procentų žmonių socialiniame tinkle teigusių, kad jame dalyvaus. Šiuo metu šis skaičius yra ženkliai mažesnis.

„Dabar paspausti mygtuką „Dalyvausiu“ ar „Patinka“ yra visiškai neįpareigojantis veiksmas“,- teigė M. Norbutas. Pasak jo, socialinių tinklų efektyvumą galima pagerinti užmezgant tiesioginį ryšį su žmogumi. Jei šis sudalyvaus organizacijos renginyje – diskusijoje, parodoje ir panašiai, – tada ir į žinutes iš socialinių tinklų labiau atkreips dėmesį.

Dėmesio nesulaukia tik sausa informacija

Rinkodaros specialisto Džiugo Paršonio nuomone, pati socialinių tinklų infrastruktūra yra puikiai pritaikyta dalintis informacija, yra tokia tarsi virtuali agora (senovės Graikijos miestų aikštė, ar tugravietė - red. past.), leidžianti pasiekti didelę auditoriją. Tačiau čia vykstantys pokalbiai dažniausiai yra neformalūs, dalinamasi savo mintimis, rūpesčiais, jausmais, todėl retai paskaitų skaitymas yra veiksmingas – žmonėms nebus įdomu ir jie tiesiog nekreips dėmesio į sausa informacija besidalinančią organizaciją. D. Paršonio teigimu, tik jeigu žinutę bus sugebėta perteikti įdomiai ir užkabinančiai, bus sulaukta norimo efekto.

„Organizacijos turėtų įvertinti savo lūkesčius. Jeigu dabar įsijungsime „Facebook“ ir tik taip bandysime sumažinti dešimčia procentų Lietuvoje išmetamo anglies dvideginio kiekį, mums nepavyks. Bet jeigu mes norime, kad žmonės žinotų, jog yra tokia problema, atkreiptų į ją dėmesį, kad pradėtų šiomis temomis kalbėti su vaikais, tai tą pasiekti naudojantis socialiniais tinklais yra įmanoma“,-  teigė Dž. Paršonis.
Anot pašnekovo, mygtuką paspausti yra lengva, bet nereikia kaltinti žmonių, kad jie be to daugiau nieko nedaro - vienu įrašu socialinių tinklų sienoje nepriversime miškais apsodinti pusės Lietuvos. Kita vertus, mygtukų paspaudimas irgi yra savaip svarbus, nes rodo, ar žmonės sureagavo, ar pasidalins ta informacija su draugais ir šeimos nariais.

Ne jungia, o didina atskirtį

Pasak Inesos Birbilaitės, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros doktorantės ir lektorės, socialiniai tinklai yra veiksmingiausi bendraujant su tais žmonėmis, kurie žino apie ekologines problemas ir jomis domisi, patys aktyviai ieško susijusios informacijos.
„Mygtukai „like“ ir „share“padeda šias idėjas platinti ir skleisti, tačiau jos sukasi uždarame rate – tarp tų, kuriems jos įdomios ir svarbios, ir retai pasiekia kitaip mąstančių žmonių dėmesį. Taigi, virtualioji erdvė tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jungianti, burianti ir suartinanti žmones. Iš tiesų, ji didina atskirtį tarp skirtingai mąstančių,”-  teigė mokslininkė, šiuo metu rašanti daktaro disertaciją apie „Facebook“ vykstančias viešąsias diskusijas klimato kaitos tema.

„Gaila, bet socialiniai tinklai, kaip ir visa internetinė erdvė, yra paremti individualizuota komunikacija, kuomet vartotojas pats atsirenka, kas jam įdomu ir reikalinga. Kitaip tariant, jei man rūpi ekologinės naujienos, aš jas skaitysiu ir paspausiu „patinka“; jei ne – jas tiesiog ignoruosiu ir praleisiu, - aiškina pašnekovė. - Nors, iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo natūralu ir nieko bloga, bet iš tiesų, tokia individualizuota informacijos atranka apriboja mūsų žinių lauką, skatina kategoriškumą ir kitų nuomonių atmetimą. Dėl to, virtualioje erdvėje formuojasi atskiros neapykantos ar radikalaus palaikymo piliečių grupės. Sakykime vienos skatina kovą su klimato kaita, kitos, tuo tarpu, radikaliai nepripažįsta žmogaus neigiamo poveikio klimatui. Racionali diskusija tarp šių dviejų stovyklų atrodo neįmanoma.“

Trūksta dialogo

Anot I. Birbilaitės, socialiniuose tinkluose trūksta kokybiško, faktais paremto dialogo tarp ekspertų ir paprastų žmonių: „Dialogas yra ypatingai svarbus kalbant, sakykime, apie klimato kaitą, nes vyraujantis politinis ir mokslinis diskursas šia tema yra labai painus ir prieštaringas. Žmogui pačiam susivokti sudėtinga“.

Apskritai organizacijos, I. Birbilaitės nuomone, turėtų siekti įgyti diskusijos dalyvių pasitikėjimą, aktyviai su jais diskutuoti, nuolat atnaujinti informaciją, pasitelkti šios srities ekspertus – mokslininkus, aplinkosaugininkus, o ne šiaip komunikacijos specialistus.

Kiek įpareigojantis yra dalyvavimas diskusijoje spustelint dalinimosi ar kitus mygtukus, anot pašnekovės, priklauso nuo paties žmogaus:  „Kaip ir pasirašydamas tam tikrą peticiją, pilietis dalindamasis informacija socialiniuose tinkluose, iš tiesų, išsako savo pilietinę poziciją. Tačiau, kitaip nei peticijų atveju, atskiri mygtukų „patinka“ arba „pasidalinti“ paspaudimai  reiškia tik tiek, kiek tu asmeniškai tam suteiki reikšmės, tačiau, realiai didesnio ir konkretesnio poveikio politiniuose sprendimų priėmimo procesuose neturi”, - teigė I. Birbilaitė.

Reikėtų akcentuoti pozityvią kalbėjimo retoriką

Man susidaro įspūdis, kad  kartais žymiai paveikesnės yra tos žinutės, kurios šviečia mus apie supančią aplinką ir jos vertybes, nebrukdamos liūdnų istorijų apie gamtos nykimą ir susijusias problemas.

Puikus pavyzdys - „Facebook“ puslapis „We love Lithuania“ (Mylime Lietuvą), kuriame talpinamos įvairiausios nuotraukos su Lietuvos vaizdais, įskaitant ir gamtą. Daugelio nuotraukų grožis užgniaužia kvapą – tikėtina, kad žinodami apie tokius Lietuvoje egzistuojančius gamtos kampelius, žmonės bus labiau linkę juos išsaugoti. Šiuo metu „We love Lithuania“ puslapis turi per 50 tūkst. gerbėjų, kai, pavyzdžiui, Lietuvos Gamtos Fondas ar Žali.lt. - apie vos kiek daugiau nei tūkstantį gerbėjų.

Socialiniuose tinkluose skelbiamos informacijos efektyvumas ir dalinimosi mastai, kaip akcentuoja specialistai, labiausiai priklauso nuo auditorijos dydžio, o šis yra smarkiai veikiamas talpinamos medžiagos. Susidaro toks užburtas ratas. Apie aplinkosaugos problemas skelbiančioms organizacijoms iš jo ištrūkti gali padėti ne tik besikeičiantis žmonių požiūris, bet ir pačių skelbėjų besikeičianti retorika.

„Socialiniai tinklai turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų poveikių ugdant ekologiškai raštingą visuomenę. Žinutė „Facebook“ gali atkreipti mūsų dėmesį, tačiau tam, kad pasikeistų mąstymas, reikia kokybiškos diskusijos, kurios internetiniuose socialiniuose tinkluose neturime“, - apibendrindama teigė I. Birbilaitė.

Vis tik prisidėti prie diskusijos vystymo ir informacijos skleidimo galime kiekvienas. Kitą kartą kai ant jūsų sienos tarp pusryčių nuotraukų ir statusų apie nežmonišką karštį pasirodys badaujančių baltųjų lokių nuotraukos tirpstančių ledynų fone, nepatingėkite ir paspauskite „Dalintis“.