Aukso pjūviu, dieviškąja proporcija arba tiesiog skaičiumi Fi vadinamos kosminės konstantos apraiškas galima įžiūrėti uraganų sūkuriuose, dramblio ilčių lenktume ir net galaktikų struktūroje. O dabar mokslininkai pareiškė išsiaiškinę, kad šis fenomenas būdingas ir erdvėlaikio topologijai bei susijęs su Visatos struktūra.

Pretorijos universiteto (PAR) tyrėjas Janas Boeyensas su kolega Francisu Thackeray iš Vitvotersrando universiteto (taipogi PAR) priėjo išvadą, kad dieviškoji proporcija – skaičius 1,618 – susijęs ne tik su tam tikrais matematikos aspektais, bet ir su fizika, chemija, biologija ar net erdvėlaikio topologija. Šis skaičius gali lemti, kaip kai kurie dalykai visatoje įgyja konkrečią formą.

Jų teigimu, skaičius Fi yra matematinė sąsaja, siejanti du objekto aspektus. Savo darbuose ją kaip estetinę priemonę naudojo kai kurie XX a. dailininkai. Vis dėlto skaičius Fi nėra išgalvotas – jis aptinkamas gamtoje: augalų stiebuose, gyvūnų skeletuose ir pan. Panašu, kad dieviškoji proporcija būdinga ir visiems spiralės ar sūkurio pavidalo objektams.

„Kad skaičiaus Fi apraiškų apstu visoje visatoje, byloja visur esančios logaritminės spiralės, – atkreipia dėmesį minėti Pietų Afrikos Respublikos mokslininkai. – Vieni įspūdingiausių pavyzdžių – Sūkurio galaktika M51, amonitai, moliuskų kriauklių geldelės, uraganas Katrina, taip pat planetų, mėnulių, asteroidų išsidėstymas Saulės sistemoje.“

Mokslininkai mano, kad toks skaičiaus Fi paplitimas negyvojoje gamtoje reiškia, kad dieviškoji proporcija turėtų būti būdinga ir edvėlaikiui. Kitaip tariant, jis irgi turėtų būti spirališko pavidalo.

Kur aptinkamas skaičius Fi?

Ne mažiau įdomu ir tai, kad reikšmę, labai artimą skaičiui Fi, gausime vieną iš kito padalinę du gretimus Fibonačio sekos skaičius.

Šis skaičius yra naudojamas meno darbuose, pavyzdžiui, Leonardui da Vinčiui irgi buvo žinoma ši proporcija, tai galima įžvelgti jo darbuose „Vitruvijaus žmogus“ arba „Mona Liza“.

Taip pat jį galima aptikti žmogaus kūne, nagrinėjant kaulų struktūros proporcijas. Pavyzdžiui, išmatavus atstumą nuo viršugalvio iki grindų ir nuo bambos iki grindų, pamatysime, kad šių skaičių santykis yra lygus skaičiui Fi. Skaičius 1,618 mįslingai atsikartoja net ir žmogaus rankos kaulų proporcijose – maždaug toks yra viso rankos ilgio ir žasto ilgio santykis. Suskaičiavę atstumus nuo klubų iki grindų ir nuo kelio iki grindų, rasime, jog šių atstumų santykis taip pat bus lygus skaičiui Fi ir t. t.

Skaičius Fi būdingas net muzikai. Garsai išsidėstę aštuonių natų oktavoje, o pianino klaviatūroje yra jas žymintys 8 balti klavišai ir 5 juodi (iš viso – 13). Aštuonis padalijus iš penkių gaunama skaičiui Fi labai artima reikšmė.

Dar įdomiau, jog su dieviškąja proporcija susijusi net ir šėtono skaičiumi vadinama trijų šešetų kombinacija 666! (Jei stačiakampis turi savybę atkirtus dalį jo ploto išsaugoti pradines proporcijas, tuomet šio stačiakampio proporcijos yra aukso proporcijos. Taip pat aukso pjūvis, kadangi n tampa didelis, yra Fibonačio sekos gretutinių skaičių proporcijos riba). Aukso pjūvį pažymėję t, gausime tokią lygybę, kurioje kampai išreikšti laipsniais: sin(666) = cos(6•6•6) = -t/2 Ši lygybė gali būti puikiai išreikšta taip: t = – (sin(666) + cos(6•6•6)).

„Mūsų pagrindinis argumentas yra toks: visatos objektai šią stulbinamai vienodą formą įgyja todėl, kad ji tam tikra prasme yra bendras pačios visatos vardiklis, o tai leistų manyti, kad toks pat turėtų būti ir pirmapradis erdvėlaikio pavidalas. Ko gero, atėjo metas pripažinti, kad reliatyvumo ir kvatinės teorijos gali būti integruojamos ir sietis tam tikromis skaitinėmis reikšmėmis. Kaip tik todėl to susietumo apraiškos pastebimos tokiose iš esmės skirtingose terpėse kaip erdvėlaikis ir gyvų organizmų audiniai.“

Vis tik kodėl visatoje dominuoja būtent ši konstanta, nėra žinoma.