Xing Lida, mokslininkė iš Kinijos, vadovavo tyrimui, kurio rezultatai skelbiami „Gondwana Research“ žurnale. Darbas buvo neeilinis dėl eksponato retumo. Teigiama, kad tai - vienintelis taip gerai išsilaikęs tų laikų paukščio pavyzdys. Gintare matosi paukščio jauniklio koja, kaukolė ir sparno dalis. Ar „Jūros periodo parko“ fanai jau gali džiūgauti? Ne visai.

Nors atrodo, kad gintare matosi paukščio oda, iš tiesų tai tik labai detalūs įspaudai, palikti gintare, kuomet suiro tikrieji paukščio palaikai. Tačiau mokslininkams nuo to gintaras netampa mažiau vertingas. Nors jame ir nėra DNR ar didelių minkštųjų audinių mėginių, jiems informacijos pakanka, kad jie galėtų patyrinėti šiuos paukščius, išnykusius kartu su dinozaurais.

Mažas paukščio jauniklis gintare atsidūrė kuomet įkrito į spygliuočių sakų balą. Vos kelių dienų jauniklis žuvo, tačiau sakuose buvo išsaugotas. Per milijonus metų sakai virto gintaru su šiuo ypatingu inkliuzu. Tiesa, tai nėra vienintelis tokios vertės radinys. Anksčiau mokslininkai buvo radę dinozauro palaikų dalių ar kitų paukščių. Tačiau tokių detalių šios rūšies paukščių egzistavimo pėdsakų anksčiau rasti nepavyko.

Mokslininkai mano, kad šie paukščiai tikriausiai vos tik išsiritę iš kiaušinių jau galėjo skraidyti. Tai reiškia, jie buvo kur kas labiau nepriklausomi nuo savo tėvų nei šių dienų paukščiai. Mokslininkai mano, kad šis vos kelių dienų jauniklis medžiojo, kuomet staiga pateko į sakų balą.

Štai kaip šis eksponatas atrodo

Gintaras randamas visame pasaulyje. Gabalai su šiame minerale įkalintais vabzdžiais ar smulkiais ropliais yra labai vertingi ir noriai graibstomi kolekcionierių. Lietuvoje gintaro kasyklos nėra, nors kadaise tokia veikė Neringoje, Gintaro įlankoje. Todėl didžioji dalis lietuviško gintaro (to, kuris išgaunamas Lietuvoje) entuziastų yra pagaunama Baltijos jūroje. Beje, šį hobį kaip pramogą galite išbandyti ir jūs.

Visgi, didžiausi inkliuzai į Lietuvą atkeliauja iš svečių šalių, kuriuose gintaras yra kasamas. Dažniausiai - iš Kaliningrado gintaro kasyklos.

„Jūros periodo parko“ gerbėjai neturi dėl ko džiūgauti - iš inkliuzų nepavyks išgauti DNR, bent jau ne dabar. Mokslininkai tikimybę gintare rasti DNR liekanų laiko mažai tikėtina. Visgi, net ir be klonavimo perspektyvų šie radiniai mokslui yra neįtikėtinai vertingi. Jie padeda geriau įsivaizduoti gyvūnų išvaizdą ir sudėjimą, net jei jie išnyko prieš kelias dešimtis milijonų metų.