Po metų į rinką ketinama išleisti aparatą, kuris iš popieriaus panaikins išspausdintas raides. O tai, pasak Hidde`o-Jano Lemstros, daug pigiau, nei popierių perdirbti ar pirkti. „Nors popierius labai pigus, didelės įmonės per metus sunaudoja dešimtis tūkstančių lapų, teisininkai – triskart tiek, ir viskas susideda. Tada popierius išmetamas, nes informacija juose  konfidenciali. Jei lapą perleidžiate per „atspausdintuvą“, jo ir smulkinti nereikia, nes nebematyti, kas buvo atspausta“, – teigia H.-J. Lemstra, dalyvavęs Europos inovacijų ir technologijų instituto renginyje Budapešte.

Tačiau renginyje buvo ne tik apdovanoti geriausi Europos išradėjai, bet ir daug kalbama apie tai, kad Europai reikia susigrąžinti verslumo ir inovacijų dvasią, kurią ji praranda drauge su paskutiniais tokių įmonių, kaip „Ericsson“ ar „Nokia“, telefonais. Taip yra ir dėl to, kad Europos švietimo sistema tokia, kad už nesėkmes baudžiama beveik  visur, išskyrus Suomiją. Europoje nėra rizikavimo kultūros, ir vyrauja baimė klysti. Taigi europiečiams reikia nustoti skųstis, imti kurti ir negalvoti apie Silicio slėnio kopijavimą.

Aparatas, panaikinsiantis atspausdintas raides

Europos inovacijų ir technologijų instituto renginyje Budapešte – ne tik studentų, išbėgančių į sceną, akcijos, kuriomis sakoma, kad bendrijai reikia daugiau startuolių, išradimų, inovacijų, bet ir nuolat pasikartojanti mintis, kad inovacijų srityje Europa smarkiai atsilieka nuo kai kurių Azijos šalių ir JAV. Taip pat – ginčai apie tai, ar reikia, kad taptume antru Silicio slėniu, ar vis dėlto svarbiau atrasti ką nors, ko neatrado Amerika.

Vienas iš būdų skatinti Europos inovacijas – finansinė parama per vadinamąsias žinių ir inovacijų bendrijas, pavyzdžiui, klimato, tvariosios energetikos...  Taip paramą gavusi įmonė „Reduse“, kuriai vadovauja Hidde`as-Janas Lemstra, jau kelerius metus kuria ir po metų į rinką ketina išleisti aparatą „Unprinter“, kuris iš popieriaus panaikins išspausdintas raides. Kadangi jų išliejimą vadiname spausdinimu, tai panaikinimą turbūt – atspausdinimu, nuspausdinimu arba „atspausdinimu atgal.“

Paklaustas, ar nėra per brangu tam naudoti lazerį, H.-J. Lemstra sako, kad iš tikrųjų tai daug pigiau, nei perdirbti popierių, arba pigiau, nei pirkti naują popieriaus lapą. Lazeris, pastebi įmonės vadovas, naudoja tik šiek tiek elektros, ir tai vienintelės sąnaudos – jau vien tai pigiau, nei pirkti naują.

„Nors popierius labai pigus, tačiau didelės įmonės per metus sunaudoja dešimtis tūkstančių lapų, teisininkai – triskart tiek, ir viskas susideda. Tada popierius išmetamas, susmulkinamas, nes informacija juose  konfidenciali... Jei lapą perleidžiate per „atspausdintuvą“ („unprinter“), jo ir smulkinti nereikia, nes nebematyti, kas buvo atspausta. Taigi sutaupai dvigubai, ir įmonėms tai patinka“, – kalba H.-J. Lemstra.

Be to, sako H.-J. Lemstra, dėl to popierius netampa plonesnis: „Kai spausdini arba kopijuoji, ant popieriaus tarsi ištirpdomas labai plonas plastiko sluoksnis. O lazeris jį vėl sušildo, ir tada jis atšoka. Taigi popieriaus mes neploniname, negeltoniname, pats substratas, pati medžiaga niekaip nepaveikiama.“

Kodėl popierių perdirbti blogiau, nei gaminti naują

H.-J. Lemstra sako, jog įmonės siekis, kad kiekvienas spausdintuvas turėtų integruotą „atspausdintuvą“ arba jis būtų šalia įprastojo. Biuras be popieriaus, anot jo, vis tiek yra mitas, o čia popierių bus galima panaudoti begalę sykių, bet ne amžinai, nes dažniausiai vis tiek kas nors jį apipils kava ar sudraskys iš pykčio.

Paklaustas, kokią įtaką tai gali turėti popieriaus pramonei, išradėjas sako anksčiau manęs, kad popieriaus įmonėms tai nepatiks, nes bus naudojama mažiau popieriaus. „Bet matome, kad jie įžvelgia nišą gamyboje tokio popieriaus, kurį būtų galima panaudoti dar daugiau nei tris ar keturis kartus. Biuro popierius – ne pats svarbiausias popieriaus gamintojų produktas. Dažniausiai jie išgyvena iš pakavimo“, – pastebi H.-J. Lemstra.

Įdomu tai, kad, gaminant naują popierių, kertant medžius, anglies dvideginio išmetama mažiau, nei jį perdirbant. Ir viskas dėl šilumos – norint popierių paversti medienos mase, reikia didelių šiltų baseinų su garais. Taigi popieriaus perdirbimas tam tikru aspektu  blogas procesas, ir mes jį per ilgai užlaikome.

Saulės energija įkraunama lempa – iš bananmedžio lapų

Pokyčių apdovanojimas šiemet atiteko Govindai Upadhyay. Iš Indijos kilęs Šveicarijoje mokęsis išradėjas projektą išvystė iš magistro darbo – parodė, kaip iš paprastų aplink esančių daiktų, tokių kaip bananmedžio lapai, plastikinė saldainių dėželė ar kas nors, apie ką dabar nepagalvojote, galima pasigaminti saulės energija įkraunamą lempą. Mažytę „pasidaryk pats“ principu pagamintą saulės bateriją jie parduoda už penkis dolerius besivystančiose šalyse, ir sako, kad tai ir būdas tokiose išsivysčiusiose šalyse, kaip Šveicarija, žmonėms priminti, kad daug ką gali pasidaryti patys, todėl geriau suvokti dabarties ir ateities procesus.

„Projektą pradėjome norėdami aprūpinti elektra tuos, kurie jos neturi. Bet norėjome ne vien kažką parduoti, o labiau  įtraukti juos į procesą. Duodame  reikalingus komponentus, apmokome, ir žmonės patys gali susikurti dizainą pagal vietos tradicijas“, – pasakoja G. Upadhyay. 

Anot išradėjo, rinkoje jų produktas pigiausias, nes kiti kainuoja 10–15 dolerių, o jų kokybė ne tokia gera. „Mes išsprendžiame dvi problemas: jos pigesnės ir žmonės ilgiau gali jomis naudotis, nes žino, kaip jos padarytos, ir gali patys pasitaisyti. Be to, rengiame daug mokymų besivystančių šalių mokyklose, nes tai geras būdas tirti saulės energijos technologijas, kurti dizainą, ugdyti socialinę sąmonę, suvokimą, kad saulės energija geriau aplinkai, nes būtent tai yra ateitis“, – įsitikinęs G. Upadhyay.

Galimybė žiūrėti sporto rungtynes kartu esant skirtingose vietose

Dar viena naujovė – TOK.tv, jau naudojama programėlė norintiems žiūrėti sporto rungtynes keliese, bet esantiems skirtingose šalyse, miestuose ar šiaip, esantiems skirtingos šeiminės padėties.  Jos išradėja Emanuela Zaccone sako, kad programėlės vartotojų skaičius pasiekė 1,5 mln., ja naudojasi ne vien vyrai, ir yra galimybė ne tik bendrauti balsu, bet ir daryti bendras asmenukes. Verslo modelis toks, kad pagal „shazam“ programėlės garso atpažinimo principą sinchronizuojami keli ekranai – jei per televizorių, per kurį žiūri varžybas, rodoma mašinos reklama, tai telefonas sureaguos parodydamas, pavyzdžiui, reklamjuostę, siūlančią išbandyti tą automobilį.

„Socialiniai tinklai pakeitė mūsų bendravimą ir tam tikra prasme padarė jį realesnį – mes visada palaikome ryšį su tais, kuriuos mylime. Kita vertus, matome, kad tikroms emocijoms reikia tikro balso“, – sako E. Zaccone.

Jos nuomone, tokių programėlių, kuriomis naudojantis nebus poreikio žmonėms dažniau susitikti, daugės: „Tik pažiūrėkite, kiek vartotojų turi „whatsup“ programėlę arba kiek žmonių naudojasi „Facebooko“ „snapchat“ programėle. To bus daugiau, nes mes daugiau judame. Vis dažniau esame toliau nuo brangių žmonių, ir visi tie instrumentai gali tik padėti. Taigi dabar – viso to tik pradžia.“

Tačiau jokio pavojaus dėl to E. Zaccone nemato ir svarsto, kaip tai paveiks jaunąją kartą. „Pastebime, kad patys mėgstame dalytis patirtimi socialiniuose tinkluose, o „Y“ karta labiau naudoja privačias pokalbių programėles, tokias kaip „whatsup“ ar „snapchat“. Taigi vienintelis pavojus, kurį matau, kad tėvai nebe taip lengvai gali sužinoti, ką veikia jų vaikai, bet teks prie to priprasti. Man atrodo, kad pavojus – ne pati  priemonė. Pavojus priklauso nuo to, kaip  ta priemone naudojamės“, – kalba išradėja.

Duomenis saugančios programėlės telefone

Anot Bruno Crispo, duomenis saugančios programėlės telefone išradėjo, daugiau nei pusė žmonių sako, kad jiems nerimą kelia viešas belaidis internetas ir jo saugumas. O didžiausi interneto srautai dabar jau ateina per mobiliuosius telefonus, ten ateityje bus ir daugiausia programišių atakų.

„Nebus techninio sprendimo, kuris išspręstų privatumo problemą. Techniniai sprendimai prisideda, bet reikia ir šviesti žmonės. Vartotojai nežino, kiek daug duomenų surenkama, ir nežino, kokius padarinius gali sukelti tų duomenų surinkimas ir manipuliavimas jais. Mobilieji – tik vienas dalykas, bet pagalvokite apie socialinius tinklus. Žinokit, ką darot. Kritiškai svarbu ir švietimas – jau ketverių metų vaikai naudoja planšetinius kompiuterius, ir jei apie privatumą pradedi šnekėti tik tada, kai žmogui dvidešimt penkeri,  jau vėlu“, – pabrėžia B. Crispo.

JAV – šalis, kurios privatumo politika daug laisvesnė nei Europos Sąjungoje, ir gal europiečiams tokių programėlių nereikia? Tačiau B. Crispo sako, kad reikia, be to, duomenis perkėlęs į jų „Mobileshield“ duomenų bazes, bent jau žinai, kur jie keliauja, nes kitu atveju nežinai nieko.

Europoje vyrauja baimė klysti

Vis dėlto Europa naujovių, startuolių srityje atsilieka nuo JAV, tuo susirūpinę ne tik Europos Sąjungos pareigūnai, bet ir kai kurie išradėjai, reikalaujantys prieinamesnių finansavimo modelių, daugiau bendradarbiavimo su privačiuoju sektoriumi. Ir patys pateikia atsakymus – gerai idėjai pinigų visada atsiranda.  Kuriant startuolius, pirmiausia reikia galvoti ne apie tai, kaip juos parduoti, o apie idėją.

Europos švietimo sistema, sutinka daugelis, tokia, kad už nesėkmes baudžiama beveik  visur, išskyrus nebent Suomiją. Europoje nėra rizikavimo kultūros, ir vyrauja baimė klysti.

Europa, buvusi lyderė ir pačių mobiliųjų telefonų rinkoje, įgijo pasitikėjimą ir tarsi užmigo, dabar reikia ją žadinti. Reikia naujų modelių, reikia, kad įmonėse nebūtų inovacijų departamentų, o kurti galėtų visi, reikia nustoti skųstis, o kurti, negalvoti apie Silicio slėnio Kalifornijoje kopijavimą, nes taip būsime tik antri geriausi.

„Palyginti su JAV, daugumai įmonių tyrimai ir inovacijos atrodo kaip nereikalingas skausmingas vargas, per kurį turi pereiti. Jiems tai neatrodo kaip konkurencinis privalumas, kuris padėtų tapti rinkos lyderiu. Yra daug išimčių, tačiau Europos verslo ekosistemoje tai juntama“, – teigia B. Crispo.

G. Upadhyay, įmonės „LEDsafari, kuriančios supaprastintas saulės energija pakraunamas lempas, steigėjas sako, kad Europą jau yra pasiekusios naujovės ir esame priėję tą lygmenį, kai daugiau negalima spausti: „Tai būtų lyg bandymas iš akmens išsunkti kraują. Europa turi žvelgti už savo ribų, besivystančių šalių link, kad ten nutiktų tai, kas prieš 100 metų nutiko čia. Ir dabar Europa jau juda ta linkme, pavyzdžiui, Indijoje statomi išmanieji miestai – tą daro italų, prancūzų, vokiečių įmonės.“

Silicio slėnyje – irgi daugybė nesėkmių, tik mes išgirstame sėkmės istorijas

H.-J. Lemstra, teigiantis, kad po kelerių metų visos įmonės turės ne tik spausdintuvus, bet ir lazerinius aparatus, kurie tą spaudą iš popieriaus panaikins, sako, kad Silicio slėnyje gyveno metus ir visą tą diskusiją laiko neturinčia prasmės. „Taip, yra didžiulė problema kalbant apie rizikavimo kultūrą šioje pasaulio dalyje. Mes labai konservatyvūs, susilaikantys... Bet koks skirtumas, ką daro Silicio slėnis? Ten tiek pat nesėkmių, kiek čia, tiesiog mes išgirstame tik fantastiškas sėkmės istorijas“, – pastebi jis.

Be to, klausia H.-J. Lemstra, ar žinojote, kad popierius, kurį naudoja JAV teismai, turi būti tam tikro rūšiuojamo standarto? „Man atrodo, pirmoji mūsų „Unprinter“ produkto rinka galbūt bus būtent JAV, o ne Europa, bet tai nereiškia, kad mano įmonė būtinai turi būti ten įsikūrusi. Mes nekonkuruojame su kažkokia dykuma JAV, kuri tiesiog žinoma, nes gamina programėles. Leiskite priminti, kad Europa gamina aparatinę įrangą, ir tai nėra labai paprasta, o kad JAV daug jos gamintų, irgi nepastebėjau“, – kalba išradėjas. 

Beje, įdomybė: Lietuvoje startuolių scena laikoma gyvybinga, aktyvia ir tikrai neatsiliekančia nuo pasaulinių tendencijų, tačiau, pavyzdžiui, pritraukti Lietuvos inovatorių prie ES remiamos tvariosios energetikos žinių ir inovacijų bendruomenės rėmimo labai sunku – iki galo suformuotų paraiškų iš Lietuvos nėra.

Bet kuriuo atveju, sutinkantiems ar nesutinkantiems su mintimi, kad Europa niekada nepasieks Amerikos atvirumo žmonių ar idėjų srautams, bendras patarimas inovatoriams pasaulyje sklinda iš visų lūpų – nebijoti rizikuoti ir klysti.