Daug kas sutiks, jog išminties meilė, paveldėta iš antikos, neturėtų išnykti. Tačiau mes jau nebesimokome, kaip senovės graikai, akademijose. Dabar studijuojama universitetuose, kur viskas reglamentuota. Čia užsukęs filosofas išminčiaus veidu rizikuoja būti išjuoktas. Tad ką daryti, kaip elgtis?

„Reikia ieškoti šiuolaikiškų priemonių. Viena iš priemonių – viešojo intelektualo atsiradimas. Ieškojimas, kaip išsakyti visuomenei svarbias tiesas žinant, kad tavęs nelaikys išminčiumi“, – sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė Rita Šerpytytė.

Europos Sąjunga skatina socialinių ir humanitarinių mokslų atstovus padėti žmogui rasti vietą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, o Lietuvos filosofai teigia, jog religiniai išgyvenimai įgauna naujas formas.

Nepaisant stulbinančios mokslo pažangos, pasaulyje nemažėja agresijos, karinių ir religinių konfliktų. Technologijos negali atsakyti į daugelį šiuolaikinį žmogų kankinančių būties klausimų. Maža to, jos sukelia naujų problemų. Tokių, kaip kibernetiniai nusikaltimai ar gyvų būtybių klonavimas.

Vis aiškiau suvokiame žmogaus ribas ir savo archajišką elgesį. Ar mes iš tiesų netobulėjame, o gal mūsų elgesys, bendravimo būdai kinta? Visuomenei būtina geriau suprasti save, mus valdančius mechanizmus ir instinktus, nes klaidos kainuoja vis brangiau.

Socialiniai ir humanitariniai mokslai gali padėti mums rasti vietą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Europos Sąjunga ketina finansuoti mokslininkus, kurie ieškos atsakymų į tokius klausimus, remdamiesi netrukus prasidedančia programa „Horizon 2020“.

„Socialinių ir humanitarinių mokslų bendruomenės bus pakviestos tapti didžiųjų iššūkių dalimi. Jiems priskiriamos tokios temos kaip sveikata, sveikas senėjimas, personalinė medicina. Taip pat energijos efektyvumas, kaip ateities visuomenės susidoros su saugumo problemomis ir pan.“, – pasakoja Europos mokslo tarybos direktorė prof. Helga Novotny.

Mes bent iš dalies tikime esantys laisvi spręsti dėl savo ateities. Todėl mokslininkai turi gerą progą pasidalinti idėjomis su visuomene – kokios ateities jie trokšta ir kaip pasiekti iškeltus tikslus, įgyvendinti vizijas.

Manau, mes vis geriau suprantame, kad, norint efektyviau inovuoti (o to siekia Europa), reikia kur kas platesnio inovacijų apibrėžimo. Technologinių inovacijų nepakanka, mums reikia socialinių inovacijų, pasikeitimo pačiose organizacijose. Būdo, kaip visuomenė absorbuoja inovacijas, kaip žmonės mąsto apie naujoves. Socialiniai ir humanitariniai mokslai gali padėti žmonėms geriau tą suvokti“, – teigia mokslininkė.

Socialinių mokslų metodai labai įvairūs. Pavyzdžiui, ekonomistai analizuoja įvairius modelius, simuliacijas. Sociologai kuria duomenų bazes, naudodami naujas medijas. Labai svarbus instrumentas – apklausos, mikrostebėjimai, leidžiantys įvertinti, kaip keičiasi santykiai šeimose, tėvų bendravimas su vaikais.

„Esmė – ne tik keisti žmones. Svarbu juos išklausyti ir leisti jiems dalyvauti šiame didžiulį potencialą turinčiame procese, kurį mums suteikia mokslas ir technologijos. Todėl yra daug naujų idėjų. Tačiau jas reikia pritaikyti visuomenėje“, – svarsto H. Novotny.

Europos mokslo tarybos direktorė teigia, jog tyrėjai geriausiai žino, kokios tyrimų temos yra pačios įdomiausios ir aktualiausios. Pavyzdžiui, viename iš finansuojamų projektų kognityvinės psichologijos specialistas domisi, kaip mes matome kitų emocijas ir kaip mūsų smegenys mokosi suprasti, kaip mes suvokiame kitus. Ne mažiau originalūs ir kiti pavyzdžiai.

„Šis projektas – apie šeimos struktūras: tyrinėjama, kodėl anksčiau mažiau išsilavinusios moterys turėdavo daugiau vaikų. O dabar situacija pasikeitė – labai išsilavinusios moterys turi dideles šeimas. Kas už to slypi. Kitas projektas tyrinėja, kaip žlugo komunizmas, kokie buvo mechanizmai, ir kodėl to niekas nesitikėjo“, – pasakoja H. Novotny.

Dar viena globali problema, visuomenei sparčiai tunkant – vartotojų valgymo įpročiai. Kaip reguliuoti maisto pramonę, nes menkavertis maistas tiesiog užtvindė prekybos centrus? Kita amžina tema – apie konfliktų priežasčių supratimą. Bus mėginama suprasti, kaip mes keičiame savo architektūrą, kad ji būtų patogesnė judėjimo negalią turintiems žmonėms ir pan. Temų spektras platus ir kartais netikėtas.

Pasak H. Novotny, Europos Komisija finansuos dideles tyrėjų grupes, užsiimančias didžiausiais iššūkiais: „Socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai kartu su gamtos mokslų atstovais ir spręs sveikatos ir senėjimo, energijos problemas. Ieškos būdų, kaip padidinti energijos efektyvumą ir geriau suprasti bei keisti žmonių požiūrį į aplinkos pokyčius.“

Pats terminas „didieji iššūkiai“ pasirinktas neatsitiktinai. Norint išspręsti daugybę įsisenėjusių problemų – pradedant klimato kaita ir baigiant migracijos procesų valdymu, svetimšalių integracija visuomenėje, vartojimo ar keliavimo įpročių keitimu – būtina suburti žmones bendram tikslui. Norint tą padaryti, reikia įvertinti iššūkius iš įvairių mokslų perspektyvų, suprasti istorinius ir socialinius procesus.

„Yra labai daug metodų. Humanitariniuose moksluose labiausiai domimasi praeitimi. Tad naudojamasi ne tik rašytiniais šaltiniais, bet ir archeologiniais duomenimis. Tai leidžia pažvelgti į praeitį. Ima bendrauti paleontologai, istorikai, genetinės analizės specialistai ir t. t. Žvilgsnis į praeitį svarbus, nes padeda suvokti dabartinę situaciją. Ir suteikia mums tapatybės pojūtį“, – tvirtina Europos mokslo tarybos direktorė.

Net 17 proc. viso Europos tyrimų centro biudžeto teks humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams. Tačiau tai nėra galutinis skaičius. Jeigu projektų bus daugiau, gali būti skirta ir daugiau lėšų.

„Projektas prasideda 2014 metų sausį ir tęsis septynerius metus. Visos programos „Horizon 2020” biudžetas siekia 28 mlrd. eurų. Dalyvauti gali visi mokslininkai, tačiau detalės dar bus patikslintos. Į Europos tyrimų centrą kviečiame kreiptis individualius tyrėjus. Jie gali gauti finansavimą penkeriems metams nuo 1.2 mln. eurų iki 3,5 mln. Be abejo, tikimės sulaukti vertingų, originalių pasiūlymų ir iš Lietuvos mokslininkų“, – sako H. Novotny.

Tačiau Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams teks paplušėti, siekiant atgauti prarastas pozicijas ir autoritetą.

Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto profesorė Rita Šerpytytė teigia: „Mes gal to nejaučiame, bet ir viešasis diskursas, ir mokslinių tyrimų devalvacija dėl daugybės priežasčių yra susijusi su pakitusia humanitarinių mokslų vieta. Su pažiūra į humanitarinius mokslus. Kas turėtų situaciją keisti? Nėra kitos ins tancijos, išskyrus humanitarus, kurie galėtų susitelkdami įvaryti pleištą į visas mokslines iniciatyvas, reabilituodami savo tapatybę.“

Įdomu, ar per tuos tūkstančius metų pakito filosofo funkcijos visuomenėje? Ko iš jo tikimasi ir ką jis gali padaryti?

„Kai filosofija užgimė antikoje, ji tapatinosi su išmintimi, o filosofas buvo išminčius. Dabar filosofai negalėtų savęs pavadinti išminčiumi, nes juokingas atrodytų pasaulyje kitų atžvilgiu. Tokia figūra, kaip išminčius, nebėra populiari ir nebėra bendramatiška kultūrinei aplinkai“, – sako profesorė.

Filosofai mano, jog išminties meilė, paveldėta iš antikos, neturėtų išnykti. Tačiau gyvenimo  ir visuomenės struktūra pasikeitusi iš esmės. Mes jau nebesimokome, kaip graikai, akademijose. Dabar studijuojama universitetuose, kur viskas reglamentuota. Čia užsukęs filosofas išminčiaus veidu rizikuoja būti išjuoktas. Tad ką daryti, kaip elgtis?

„Reikia ieškoti šiuolaikiškų priemonių. Viena iš priemonių – viešojo intelektualo atsiradimas. Ieškojimas, kaip išsakyti visuomenei svarbias tiesas žinant, kad tavęs nelaikys išminčiumi“, - svarsto R. Šerpytytė.

Filosofai gali tarti svarų žodį, vertindami šiuolaikinio žmogaus, gyvenančio sočiame ir moderniame pasaulyje, būseną. Gyvename individualizmo epochoje, įsiviešpatavus visa persmelkiančiam cinizmui ir nihilizmui. Mąstytojas Blaize‘as Paskalis yra sakęs, kad žmogus pasijunta vienišas kosmose, yra našlaitis. Kodėl taip nutiko ir ką tai reiškia?

„Tą našlaitystės būklę ir apmąsto filosofija tokiais terminais, kaip „sekuliarizacija“ ir „nihilizmas“. Nors tie teiginiai yra nuoroda į kur kas sudėtingesnius fenomenus, kuriems aptarti skiriame didžiausią dėmesį. Jie pirmiausia susiję su pakitusia religijos vieta kultūroje. Su klausimu, ar religija yra kultūros dalis, ar tai, kas pretenduoja tą kultūrą grįsti“, – aiškina filosofė.

Ieškodami atsakymų, prof. R. Šerpytytės vadovaujami mokslininkai susibūrė bendram darbui Lietuvos mokslo tarybos pagal nacionalinę mokslo programą finansuotame projekte „Tauta ir valstybė: paveldas ir tapatumas“. Rezultatas – autorių kolektyvo parengta monografija „Sekuliarizacija ir dabarties kultūra“.

„Pasitaikė gera proga, kadangi Lietuvoje paskelbta Nacionalinė programa, kuri orientuota į šiuolaikinės visuomenės, kultūros iššūkių tyrimą. Tie iššūkiai suvokiami kaip tokie, kurie orientuoti į tapatumo, paveldo problematiką. Būtent tas religinio kultūrinio tapatumo klausimas ir tapo mūsų išeities tašku“, – pasakoja R. Šerpytytė.

Kalbant paprastai, norėta praskaidrinti mokslininkų ir filosofų mąstyseną. Kad tiksliau būtų vartojami terminai, giliau suvoktume reiškinius, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Žymus lietuvių filosofas Antanas Maceina sekuliarizaciją yra priskyręs prie didžiųjų dabarties klausimų. Įprasta manyti, jog sekuliarizacija yra religijos pasitraukimas. Iš tikro tai pokytis, traukimasis, bet tikrovė siūlo kitokius atsakymus.

„Kartais teigiama, kad Vakarų civilizacija praranda vieną iš banginių, laikančių ją kaip tokią – krikščionybę. Mūsų sekuliarizacijos tyrimas to ir nenori pasakyti. Mes žiūrim į ją kaip į dviprasmišką fenomeną. Viena vertus, neabejotinas religijos pasitraukimas iš viešojo gyvenimo vyksta. Kita vertus, jis liudija pasaulio sakralizavimąsi kita forma. Tai mes nagrinėjame analizuodami religinės patirties fenomeną“, – sako filosofė.

Todėl svarbu suprasti, kokie ritualai, išgyvenimai šiandien gali pretenduoti į religinio patyrimo statusą. Filosofai teigia, jog net kasdienėje patirtyje mes atrandame tuos sekuliarizacijos paliestus, bet naujai sakralizuotus momentus. Tikrumo išgyvenimas yra bendramatis su religine patirtimi.

„Atrodo, kad neįmanoma išgyventi nieko tikra. Bet jei paimsime kitą tradiciją, kuri kalba apie patyrimą, kurio negalima iš šalies įvardinti, už kurį atsakingas tik pats žmogus, tik jam pačiam aišku, ar jis tą tikrumą išgyvena, – svarsto R. Šerpytytė. – Turiu galvoje tokią literatūriškai aprašytą patirtį, kaip Marcelio Prousto knygoje „Prarasto laiko beieškant“ aprašytus momentus. Kai ta nevalinga atmintis iškelia į paviršių tikrumo akimirkas, kurias galima vadinti pakartojimu.“

Kiekviena tikra patirtis pretenduoja šiuolaikiniam žmogui turėti sakralią prasmę. Dėl to kalbama apie sakraliai sekuliarų pasaulį. Kol mes aiškiai įžvelgiame religinę prasmę bet kuriame reiškinyje, galime kalbėti apie sekuliarizuojančią ir sakralizuojančią tendencijas ir kasdienybėje ieškoti tų dviejų momentų sankirtos.

„Šiuo tyrimu, projektuotu į meno sritį, norima pasakyti, kad ta riba brėžiama kaskart iš naujo – kiekvieno žmogaus gyvenimo, o nėra nustatoma skirstant, dėliojant į stalčius gyvenimo akimirkas“, – teigia filosofė.

Projekto autoriai siekė praskaidrinti viešąją erdvę, tarsi archeologiškai nuvalyti terminus, kad neliktų kasdienybės apnašų, klišių, terminų, funkcionuojančių viešojoje erdvėje. Žmonės pripažįsta, kad sekuliarizacija vyksta, religija traukiasi, bažnyčios tuštėja. Neteisinga būtų klausti, kiek liko tikinčių žmonių. Tai pats primityviausias požiūris. Tyrimai rodo, kad yra kitaip. O filosofai, kaip jiems ir pridera, pataria, kaip elgtis.

„Filosofija sako – pradėk nuo savęs, turėk viena atsakomybe daugiau. Nesvarbu, kaip kiti atsako į tavo veiksmus, o tu atsakyk. Tai etinė pozicija. Filosofija šiandien yra praradusi pasitikėjimą būti etiniu kelrodžiu, ir tai labai blogai. Prarandamas religinis matmuo, dėl to nėra į ką orientuotis, dairomasi į šalis“, – pažymi R. Šerpytytė.