"Kad ir ko imtumėtės šiam žygdarbiui įvykdyti, geruoju tai nesibaigtų", - atsargiai pradeda Adlerio planetariumo Čikagoje astronomas Markas Hamergrenas (Mark Hammergren). Nors baltosios nykštukės visatoje yra gana dažnos, arčiausiai Žemės tokia yra už 8,6 šviesmečio. Tai yra nepaprastai tankios žvaigždės, kurių paviršiuje gravitacija yra 100 tūkst. kartų didesnė už Žemės trauką. "Pirmiausiai jums tektų kažkokiu būdu pasemti šaukštelį tokios žvaigždės, - samprotauja astronomas. – O tai reiškia, kad..."

"... kad bus labai sunku – jums tektų kaip nors tai padaryti nenukrintant į žvaigždę ir nepavirstant į plazmą, - toliau pasakoja M. Hamergrenas. – Tačiau net ir tada didžiulis slėgis išprovokuotų vandenilio atomus jūsų kūne virsti į helio atomus, o toks procesas vyksta branduolinės sintezės reakcijų metu – tokios, beje, duoda impulsą vandenilinės bombos sprogimui."

Jei šaukštelį vis dėlto pavyktų kokiu nors būdu "pasemti", iškiltų ne mažesnio kalibro problemų. Atskyrimas nuo supertankaus, didžiuliu slėgiu pasižyminčio motininio kūno ir atskraidinimas Žemėn, kur slėgis santykinai mažas, sąlygotų žaibišką (sprogimui prilygstantį) to žvaigždės kąsnelio plėtimąsi, jei jis nebūtų patalpintas tinkamame konteineryje.

O jei įveiktumėte ir šią logistinę kliūtį, konteinerį su baltosios nykštukės kąsneliu atsigabentumėte į savo virtuvę ir, pradarius konteinerį, jo turinys kokiu nors stebuklingu būdu nesprogtų jums į veidą ir jo neišgarintų (visgi temperatūra ten svyruotų apie 10 000 – 100 000 laipsnių pagal Celsijų), reikėtų galingo krano, kad tą kąsnelį pakeltumėte prie burnos. Mat šaukštelis baltosios nykštukės svertų geras 5 tonas.

"Įsivaizduokime, kad vis dėlto pavyko tą kąsnelį įsidėti burnon, - fantazijos neriboja astronomas. – Tai reiškia, kad jis nukristų žemyn be jokio pasipriešinimo ir kūne paliktų tiesutėlį, kirmgraužą primenantį tuneliuką. Ir tai dar ne viskas. Palietęs kambario grindis, kąsnelis nesustotų, o smigtų kiaurai pro jas, pro pamatus, dirvožemį, gruntą kaip įkaitintas švino rutuliukas per sviestą – Žemės branduolio link. Bene vienintelė geresnė naujiena – gravitacijos tam kąsneliui nepakaktų, kad jis sutrauktų jūsų kūną į vidų (kaip susitraukia atrištas balionas).

M. Hamergrenas apgailestauja, kad bet kokios pastangos įveikti visus aukščiau išvardintus iššūkius gastronomine prasme vis tiek būtų mažai prasmingos. Baltosios nykštukės sudarytos daugiausiai iš helio ar anglies, tad to šaukštelio baltosios nykštukės skonio nepajustumėte – lygiai kaip ir įkvėpę beskonių helio dujų ar lyžtelėję anglies.

Vis dėlto jei siaubingai magėtų paragauti žvaigždės, trenktis 8,6 šviesmečio nereikia – visų reikalingų ingredientų patiekalui iš žvaigždžių rasite savo šaldytuve. Juk viskas, iš ko sudaryti mūsų kūnai ir mus supantys objektai, kadaise susidarė žvaigždžių branduoliuose, o paskui buvo paskleista po visatos platybes, kur per milijardus metų įgijo tokį pavidalą, kokį matome dabar. Nesuklysime pasakę, kad viskas, ką valgome, kažkada buvo žvaigždės dalis.