Egzistuoja du būdai atlikti tokį eksperimentą. Tiesa, nė vienas iš jų nėra praktiškas. Vienu atveju reikėtų aibės Didžiųjų hadronų greitintuvų (LHC) energijos. Kitu – katilo su liepsnojančiu plutoniu. O rezultatas?

Abiem atvejais gauti kokį nors šaunų frankenšteinišką elementą ar junginį nepavyktų – išsiskirtų anglies monoksidas ir krūva rūdžių bei druskų.

"Jei po vieną visų cheminių periodinės lentelės elementų atomą sudėtumėte į vieną dėžutę, jie į kokią nors supermolekulę, kurią sudarytų visų elementų atomai, nesusijungtų, - aiškina Niujorko universiteto teorinės chemijos profesorius Markas Takermanas (Mark Tuckerman). – Atomai turi branduolius, susidedančius iš neutronų ir protonų, o aplink branduolį zuja elektronai. Molekulės susidaro, kai atomuose persidengia elektronų orbitos ir efektyviai išlaiko susijungusius atomus. Ką gautumėte, sumaišę visus Mendelejevo lentelės elementų atomus? Priklausomai kokie elementai toje maišalynėje atsidurtų greta."

Deguonis, pavyzdžiui, yra labai reaktyvus. Jei jis atsidurtų arčiausiai vandenilio, susidarytų hidroksidas. Jei arčiausiai anglies – anglies monoksidas.

"Atsitiktiniu reaktyviu pobūdžiu pasižymi daug cheminių elementų, - pripažįsta chemikas. – Šį eksperimentą galėtumėte kartoti 100 kartų ir gautumėte 100 skirtingų kombinacijų. Kai kurie elementai, pavyzdžiui, inertinės dujos, nereaguos su niekuo, tad liktų jos ir keletas dažnai aptinkamų molekulių iš dviejų ar trijų atomų."

Taranavus visus atomus išsyk 99,999 proc. šviesos greičio, – didžiausias greitis Didžiajame hadronų greitintuve CERN (Ženeva, Šveicarija), – gal jie ir susilydytų į keletą atomų, tačiau kokio nors ypatingo frankenšteiniško elemento gauti nepavyktų. Labiau tikėtina, kad tokį greitį pasiekusių atomų mišrainė susilydytų į kvarkų-gliuonų plazmą – teorinę medžiagą, kuri egzistavo tuoj po visatos gimimo.

"Tačiau visa tai egzistuotų tik sekundės dalį – ir tučtuojau suirtų, - pažymi M. Takermanas. – Be to, reikėtų 118 greitintuvų – kad kiekvienas įgreitintų atskirą elementą."

Kitas būdas, kurį išdėstė Teksaso universiteto Teorinės chemijos instituto direktorius Džonas Stantonas (John Stanton) – į vieną konteinerį sumesti po gabalą į miltus sumalto (ar į dujų tumulą sukaupto) kiekvieno elemento ir indą sandariai uždaryti. O tada žiūrėti, kas dėsis. Kol kas niekas nėra mėginęs atlikti tokį eksperimentą. Anot Dž. Stantono, viskas turėtų vykti maždaug šitaip:

"Deguonies dujos reaguotų su ličiu ar natriu ir užsidegtų, todėl konteineryje pakiltų temperatūra taip, kad viskas suskiltų po velnių. Užsiliepsnotų ir miltelių pavidalo grafitinė anglis. Ten būtų apie 25 radioaktyvius elementus, todėl "lauželis" būtų pavojingas sveikatai. Liepsnojantis plutonis yra labai blogas dalykas. Įkvėpus ore atsiradusių radioaktyvių medžiagų, mirti galima labai staigiai."

"Bene vienintelis raminantis dalykas – reakcijos rezultatas būtų toks pat nuobodus, kaip ir pirmu atveju, kai eksperimentas būtų atliekamas su pavieniais elementų atomais, - priduria chemikas. – Anglis ir deguonis susibėgtų į anglies monoksidą ir anglies dvideginį. Azoto dujos yra labai stabilios ir liktų kokios buvusios. Inertinės dujos irgi nereaguotų, kaip ir keletas metalų (pvz., auksas, platina). Po reakcijos liktų išvardintų elementų ir krūva rūdžių bei druskų."

"Čia vėl laimi termodinamika, - reziumuoja mokslininkas. – Viskas visados stoja pusiausvyros būklėn – šiuo atveju, viskas virstų paplitusių, stabilių junginių mišiniu."